Skip to content

Nusa Penida sala ir jos laukinis grožis

Laukinis grožis – du žodžiai, kurie apie šią salą pasako be galo daug. Neretai manęs klausia, kur geriau vykti, ar į Gili salas, ar į Nusa Penidą. Nežinau… 🙂 Nes jos nepalyginamos ir jei tik yra galimybė, geriausia aplankyti abi. O ką daryti, jei atostogos ribotos ir vis dėlto tenka rinktis? Apsispręsti, galbūt, padės mano trijų dienų nuotykių aprašymas žemiau.

O nuotykiai, tiesą sakant, prasidėjo jau nuo pat pradžių… Kad nereikėtų vargintis eiti kelis šimtus metrų pėstute, maloningasis kompanijos darbuotojas mus pavėžėjo – trise ant mažučio motorolerio ir dar visi su selfiais rankose 🙂

Lipti į keltą ir vėl reikia „nusiteikti“, nes Sanure, iš kur yra plaukiama, nėra prieplaukos, taigi brendi į vandenį ir lipi. Aišku juk bangos, iki pusės šlapia, na bet bent jau nenugriuvau, kaip va šalia stovėjusi moteriškė, kuri nematydama užkliuvo už lyno ir su visu rankinuku atidarė maudymosi sezoną šioje išvykoje. Ups…

Maždaug 40 minučių  greitaeigiu keltu ir mes jau vietoje. Tik įkėlus koją į salą jauti, kaip laikas atsisuko 20 metų atgal ir supranti, kodėl visi sako, kad va kažkada ir Balis toks buvo. Tiek vietinių, tiek turistų čia daaaaug mažiau, vakarietiškų kavinių kelios yra, o sutemus, visur ramu, didelių vakarėlių aplinkui nėra. Keliauti po salą irgi nėra paprasta, nes nors kelius ir tvarko, didžioji dalis jų vis dar yra prastos būklės, taigi tiek automobiliu, tiek motoroleriu teks vietomis gerokai pasikratyti. Mes pirmoms dviems dienoms pasiėmėme motorolerį ir nusprendėme salą tyrinėti nepriklausomai.

Po lietingos prieš tai buvusios dienos Ubude, labai jau norėjosi ramaus poilsio prie vandens, taigi dienos tikslas buvo Atuh paplūdimys, pakeliui aplankant šventyklą oloje Goa Giri Putri. Šventykla nuo viešbučio ir pagrindinio miestelio gana netoli, taigi visai netrukus jau buvome vietoje. Užlipome į kalną, paaukojome už įėjimą, atgal gavome neseniai pasibaigusios ceremonijos aukų vaisių, vienas iš jų mus pašventino ir pirmyn. O kur eiti, dairomės? „Čia“ į kažkokią skylę oloje rodo besišypsantis vietinis. Na ką, pavartėme akimis ir kaip kokios Alisos nėrėme į vidų. Jei taip atvirai, apkūnesniems norint čia įeiti, reikėtų prieš tai dienelę kitą pabadauti, kad pakeliui neužstrigtų 🙂

Esu buvusi keliose šventyklose olose ir anksčiau, bet ši buvo tikrai nemaža, taigi važiuojant pakeliui, verta užsukti. Mums pasisekė, nes kaip tik tuo metu vyko ir ceremonija, tad visai kitas vaizdas, kai skamba vietinio šventiko giedojimas, o ore tvyro smilkalų kvapas.

Kita stotelė – Atuh paplūdimys! Nors ir teko nemažai padardėti, o vietomis mano kelionės draugei net ir nulipti nuo motorolerio, kad stačioje duobėtoje nuokalnėje nenusiverstume, galutinis kelionės taškas vargus atpirko. Pats paplūdimys yra kalno apačioje, taigi tiek iš viršaus, tiek ir nusileidus, akį džiugina nuostabūs vaizdai: kelios vietinės kavinės, kuriose gali užsisakyti šviežiai keptos grilyje žuvies, kokosai atsigaivinimui ir visiška ramybė su nuostabiu vaizdu į jūrą ir olas.

Kelias į paplūdimį ir atgal yra status, taigi jau tada pagalvojome, kad sala tikrai yra ne tinginiams. Bet kad būtume bent įsivaizdavusios, kas mūsų laukią kitą dieną….

Atsikėlusios antros dienos rytą ir skaniai kaip niekada sukirtusios tradicinį blynelį su bananais, vėl išsiruošėme į atradimų kelionę. Šios dienos tikslas aplankyti 2-3 taškus, bet daryti tai nelekiant, mėgaujantis. Aplankėme du, o pasimėgavome su kaupu!  Pirmoji stotelė – Peguyangan krioklys, kurio, tiesą sakant nemačiau (arba buvo labai mažas? Na bet google location yra toks pavadinimas), bet užtat radome nedidelę šventyklą, kelias iki kurios ne tik sudegino visas blynų kalorijas, bet ir priminė šiek tiek, kas yra adrenalinas.

Tą dieną taip pat dar kartą sau patvirtinau, kad grįžusį į Lietuvą, tikriausiai nebemokėsiu avėti batų. Jei praėjusiais metais visur keliavau su savo patogiosiomis ECCO basutėmis, tai šiais metais mano mylimiausios yra šlepetės per pirštą už kelis Eurus, kurias matydavau dėvint vietinius net kalnuose ir tai man keldavo didžiulę nuostabą. Mažiau stebėtis, matyt, belieka… Dar vienas dalykas, kuriuo stebėdavausi, tai kaip nemažai žmonių vaikšto tiesiog basi, lygiai tą patį dariau ir aš leisdamasi iki šventyklos. Šlepetės patogu ir paprasta, bet vaikštant tokiais laipteliais ir takeliais, gali būti ir pavojinga. Pasidėjau jas takelio pradžioje, grįžusi pasiėmiau 🙂

Kad ir basomis, negalėjau atsidžiaugti čia atėjusi! Tie kalnai, ta vandens žydrynė su baltomis bangų putomis, tos ryškios spalvos ir maloniai plaukus kedenantis vėjas. Ir tas malonus šiurpuliukas viduje, kuris dar kartą man priminė, kaip AŠ MĖGSTU AUKŠTI…

Išgirdo, matyt, kažkas viršuje mano dūsavimus dėl aukščio ir suteikė galimybę aplankyti kitą įspūdingą vietą, kuri šioje kelionėje virto tiesiog svaiginančiu prisiminimu ir perkeltine, ir tiesiogine prasmėmis. Tai – Klinging paplūdimys.

Atvykus čia, iš karto matyt jau daugiau turistų, nes tai – viena populiariausių ir gražiausių salos vietų. Aplinkui visai nemažai vietinių kavinukų, galima pasimėgauti kokosu su vaizdu į vandenyną. Arba… Galima vandenyno vaizdą pažiūrėti užsikorus ant medžio 🙂 Užlipti į medį visai nesudėtinga, nes šalia yra kopėčios, kurias prieš darant nuotrauką, patrauki, taigi vat ir visi užkulisiai.

Na ką gi, pasidarėme gražių nuotraukų, keliaujame darytis jų daugiau. Būtent šio paplūdimio vaizdas iš viršaus buvo ta priežastis, dėl kurios labai norėjau aplankyti Nusa Penida salą (na ir dar pora, apie juos šiek tiek vėliau). Galiu drąsiai pasakyti, kad tai vienas iš tų atvejų, kai nuotrauka neperteikia viso grožio ir įspūdžio, o juk neretai būna ir atvirkščiai, kai atvyksti į vietą ir pamatai, kad ji niekuo neįspūdinga. Klinging paplūdimiui tai tikrai negalioja, o ypač, jei ruošiatės leistis žemyn….

Na kaip gi kitaip, kaip gi aš nesileisiu žemyn, sukorusi visą šį duobėtą kelią! M.. Lentelė nuteikia „atsargiai“, bet vis tiek lipantys kai kurie žmonės paguodžia, kad viskas turėtų būti gerai.

Lipame ir mes. Tada ir vėl suvokiu, kad mano šliopkės ne tik nepadės, bet dar ir gali pridaryti bėdų. Greitai sulakstau iki motorolerio ir vėl padedu jas „pailsėti“. Smagumas prasidėjo. Ne! Prasidėjo nerealūs vaizdai, kuriuos norėjau fotografuoti, filmuoti ir nuolat žiūrėti.

Man trūksta žodžių nupasakoti, koks buvo jausmas, kai pamačiau kur reikės eiti, todėl tam, kad būtų aiškiau, rodyklėmis pažymėjau mažus taškelius, kurie yra žmonės! Ir jie lipa stačia uola ir jos ketera į apačią. Taip taip… Ten lipsime ir mes! Ir žinote, koks jausmas? Kelnės pilnos laimės. Taip. Laimės ir kažkodėl beveik nei kruopelytės baimės.

Basas kojas dedu ant uolų, prisilaikau rankomis į šakas, kartais kojomis vos pasiekiu kitą laiptelį kai statu, tada padedu sau atsisėdusi. Po maždaug pusvalandžio, aš jau apačioje. Aš tai padariau! Apie grįžimą atgal galvosime vėliau, o dabar – maudytis 🙂

O taip, gražios nuotraukos, viskas atrodo puikiai, bet… Maudymasis čia yra ne ką pavojingesnis, nei lipimas, nes bangos ir srovės itin stiprios. Ir nors yra mane gerai pataškęs vandenynas jau ne kartą, einu daug atsargiau, bet… Ėch.. Ir vėl teko smėlio į visas vietas prisirinkti…

Ir kodėl būten tada, kai smagu, laikas lekia taip greitai? Pasidžiaugus nuostabia vieta ir šiek tiek atsipūtus, laikas kopti į viršų. Kelias į viršų, žinoma, tas pats ir jį drąsiai galiu pavadini aukšto intensyvumo kardio  treniruote!

Nors važiavimas ir visas ėjimas iki paplūdimio užtruko tikriausiai ilgiau, nei pasibuvimas jame, nei sekundės nesudvejočiau, jei kas pasiūlytų pakartoti. NEREALU! Tik taip galiu apibūdinti šią dieną.

Po įspūdingų prieš tai buvusių dviejų dienų, atėjo laikas ir paskutiniajai bei likusioms numatytoms aplankyti vietoms. Tiesa, šiandien motorolerio jau nebeėmėm (ir ačiū Dievui!), nes ne iš vienų girdėjau, kad kelias būtent iki tų vietų yra tikrai prastas, tą patvirtino net ir vietiniai, o tai jau šį tą reiškia. Kadangi išvykti planavome po pietų, pusdieniui pasisamdėme vairuotoją, kuris mus ir nuvežė kur reikėjo. Likusios vietos buvo Angel‘s bilabong ir Broken beach. Jos yra visai šalia viena kitos ir maždaug apie valanda kelio nuo viešbučio. Pradėjus važiuoti ir vėl prastos kokybės keliais, iš pradžių pamaniau, kad vis tik motoroleriu gal ir patogiau, nes gali daug duobių apvažiuoti, bet kai priartėjome paskutinį kelių kilometrų ruožą, supratau, kad pasisamdžiusios vairuotoją padarėme labai protingą sprendimą. Tiesa, mačiau važiuojančių motoroleriais ir savarankiškai ,nes tai nėra kažkas neįmanoma, bet po to prisiminiau daug istorijų apie nuleistas padangas ir dar kartą pasidžiaugiau, kad turime vairuotoją.

Atvažiavusios į vietą, ir vėl pastebėjome jau daugiau žmonių, nes tai taip pat vienos populiariausių lankytinų vietų Nusa Penidoje, o Angel‘s bilabong buvo ta antroji vieta, kuri atvedė mane į šią nuostabią salą. Ir vėl mums pasisekė, nes vanduo buvo nusekęs ir galėjome leisti į vidų. Šis natūralus baseinėlis jungiasi su vandenynu, todėl kai vanduo yra pakilęs ar bangos didesnės, leistis čia nėra saugu. Yra tekę net girdėti istoriją, kaip vyras savo žmoną visai per plauką spėjo „sužvejoti“, kai ji maudėsi Angel‘s bilabong ir staiga plūstelėjo didžiulė banga.

Antroji stotelė – Broken beach. Ir nors tai ir vėl paplūdimys, bet į šitą leistis jau tikrai niekaip niekaip.

Apėjome apie jį ratu, iš toliau pažiūrėjome į vandenyje plūduriuojančius laivelius, kurie atplukdė žmones pažiūrėti Manta Rajų, ir grįžome į automobilį. Trečios dienos išvyka buvo visai trumpa. Ir nors vėl aplankėme dvi vietas, ir nors vėl jos buvo gražios, man asmeniškai antroji diena buvo pati įsimintiniausia.

Trys dienos (dvi naktys) buvo pilnos įspūdžių ir man asmeniškai tai buvo labai optimalus laikas pakeliauti po salą. Spėjome pavažinėti ir savarankiškai, tiek ir su vairuotoju, apžiūrėti, patyrinėti ir net išbandyti tiek įvairiausių vietų.

Mano atradimai/patarimai:

  • Sala skirta tiems, kurie nebijo palaipioti ir nori aktyvesnio laisvalaikio, t.y. kaip Gili salų jos neapeisi pėstute;
  • Sala yra vis dar besivystanti, todėl čia daug mažiau vakarietiškų kavinių (o dažnai to, kas yra meniu, neturi), nėra kažkokių klubų su vakarėliais, sutemus viskas rimsta. Norintiems susirasti draugijos, čia gali būti liūdna;
  • Keliauti po salą galima tiek automobiliu, tiek ir motoroleriu, tačiau dauguma kelių yra duobėti, todėl turintiems mažiau vairavimo patirties motoroleriu, verčiau užsisakyti vairuotoją (ir vis tiek nusiteikti pasikratyti automobilyje). Itin prasta paskutinė kelio atkarpa iki Angel‘s bilabong ir Broken beach;
  • Optimalus laikas – trys dienos/dvi naktys. Verta nepatingėti ir keltis pirmuoju keltu, t.y. apie 8:30 val. ryte, tokiu atveju saloje būsite jau prieš 10:00 val. ir turėsite dar visą dieną jai tyrinėti;
  • Kadangi visa sala yra uolėta, taigi ir paplūdimiai daugiausiai uolėti. Krante, netoli Mae Mae Beach Hotel yra ramesnis vanduo, bet nuo ryto, kai jis pakilęs, gali būti sunkiau maudytis. Apskritai, tokių krantų, kaip Gili salose, čia mažai.

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *