Skip to content

Š. Sumatra. Nuo išgąsčio „o siaube, kur aš atvažiavau!“ iki ilgesio visiškai turistui neįdomiam kaimui…

Š.Sumatra – sala, kurios lankyti šiaip jau neplanavau, bet kadangi norėjau kurį laiką pabūti ramiau, nelekiant ir kartu paturistauti, susiradau vietą savanoriauti ir atvykau. Ar pabuvau ramiai? Tikrai ne! Ar patiko sala? Būtų visiškai nieko ypatingo, bet sutikti žmonės padarė ją ypatingą.

Sunku aprašyti visą mėnesį trumpai, taigi šį kartą tiesiog tai, kas liejasi iš galvos:

Nusileidžiu Medano (Š.Sumatros sostinė) oro uoste ir važiuoju į traukinių stotį. Pakraupau, kaip žmonės gali taip gyventi? Palei bėgius ištisus kilometrus driekiasi lūšnynai. Maniau, kad tokie vaizdai tik Indijoje ir giliai viduje nenorėjau jų matyti. Vėliau, keliaudama po Š.Sumatrą, mačiau daugiau panašių vaizdų ir tiesiog pripratau.

IMG_20160705_145508

Medano traukinių stotyje mane turėjo pasitikti būsima „šeimininkė“. Skambinamės, ieškom viena kitos, niekaip nepavyksta išsiaiškinti ir susitikti, nors stotis ir nėra didelė. Tada ji sako: „būk, kur esi“ ir pasirodo po kelių minučių. Kaip čia taip, pagalvojau? Paprastai – ji tiesiog paklausinėjo aplinkinių žmonių, ar jie matė „baltąją“ užsienietę, nes aš ten buvau tokia vienintelė 🙂 Ir nesistebiu, kad nėra daugiau turistų, nes Medane NĖRA ką veikti. Man šis miestas primena Lenkiją maždaug 1995, kai viskas buvo nuklota reklamomis ir negalėjai susigaudyti kur kokia gatvė. Nepaisant to, atsimenu šias kelias dienas labai smagiai. Apsistojome pas šeimininkės draugę, kuri mus maloniai priėmė, vaišino indonezietiškais patiekalais, aprodė Medaną (t.y. parodė, kad nėra ko rodyti :))…

IMG_20160706_200916

IMG_20160707_093648

IMG_20160707_094953

Pagaliau atvykome į Kisaraną – visiškai toks pat, kaip Medanas, tik mažesnis. Šeimininkė (jos vardas Theresa) turi daug draugų, taigi praktiškai kasdien vis pas kažką lankydavomės.  Vienas iš įdomesnių atsiminimų – tradicinės Batak etninės grupės sužadėtuvės, į kurias buvome pakviestos. Nuotaka ir jaunikis susipažino bei tuokiasi savo noru, bet visa kitą – tradicijos. Ratu susėda abiejų pusių vyrai ir derasi: iš pradžių dėl kainos už nuotaką, vėliau dėl vestuvių detalių (kurią dieną, kurioje vietoje, kuriuo metu kas vyks ir pan.). Moterys tuo tarpu nešioja vaišes arba sėdi nuošaliau ir klausosi. Nuomonės nereiškia 🙂 Maistas tikrai skanus, gerai, kad jau prieš tai buvau pasipraktikavusi valgyti ryžius rankomis, praverčia, pasirodo 🙂

IMG_20160709_141630

IMG_20160709_125406

IMG_20160709_125936

Šia svarbia proga paskerdžiama kiaule (ši etninė grupė – krikščionys), o jos svarbiausios dalys padalinamos svarbiausiems pagal rangą žmonėms kaip pagarbos ženklas (tėvai, visokie dėdės ir t.t.). „Tradiciškai indonezietiškai“ viskas sudedama paprasčiausiai į maišelius.

IMG_20160709_124617

IMG_20160709_131737

Sutarus dėl sumos, dalis jos mokama nuotakos tėvams iš karto ir visas sutarimas užtvirtinamas irgi kiaulės dalimi. Vos susivaldžiau neprunkštelėjusi, kai pamačiau virtos kiaulės gabalą ant milijonų Indonezijos rupijų krūvos :):) Už nuotaką sutarta sumokėti 15.000.000 Rupijų (apie 1000 Eur), „kaina“ priklauso nuo išsilavinimo ir pan.

IMG_20160709_135419

IMG_20160709_135706

Pasivaišinus, vis dar vyksta detalių aptarimas, papildomai patiekiamas „desertas tik vyrams“ (?). Vienas dalykas, su kuriuo negaliu susitaikyti Indonezijoje – jie rūko visur! Rūko klubuose, baruose, namuose prie besilaukiančių moterų ir netgi viešajame transporte. Aaaa!

IMG_20160709_132633

Sėdėjau, nieko nesupratau, ką kalba ir džiaugiausi, kad esu iš Europos, kur dėl savo vestuvių sutuoktiniai detales planuoja patys. Nors ta dalis, kur duoda pinigų už nuotaką, gal ir nieko verslo planas? 🙂

Vairuotojo pažymėjimas „per pažintis“. Žinojau ir net buvau susidūrusi su kyšiais, kuriuos reikia mokėti Indonezijoje, jei vairuoji be tarptautinio pažymėjimo. Jį pasidaryti galima per JAV, susimokėjus tam tikrą sumą. Mano nuomone, tai visiška nesąmonė, nes jokio egzamino nelaikai, o tiesiog gauni popiergalį metams. Tai kam visai tai? Taigi apie vairavimą be pažymėjimo. Theresos draugas yra policijos vadas, taigi jis tiesiog parašė „raštelį“, kurį vežiodavausi su savimi ir kuriame sakoma maždaug „mieli kolegos, Viktorija nori keliauti po Indoneziją, taigi jei jau ją sustabdėte, palinkėkite geros dienos ir maloniai leiskite keliauti toliau“ (tekstas pakoreguotas su mano ironija :)). Normaliai, ane?! O štai čia ir mano „pažymėjimas“ :):):):)

IMG_20160719_094218

Vėliau, tas pats policijos šefas pakvietė į atvirų namų vakarėlį. Čia tokius daro po Ramadano, kai visi musulmonai po mėnesio buvimo ramiai, lanko artimuosius ir draugus. Ir kai vakarėlio metu kaip iš giedro dangaus į rankas įgrūdo mikrofoną ir maloniai „nutempė“ ant scenos padainuoti karaokė (čia, kaip jau kažkada minėjau, visi dėl jos pakvaišę), nelabai buvo kur dėtis. Pavarčiau akis ir prisiminiau „raštelį“ – už viską reikia atsidėkoti gyvenime…

IMG_20160712_125841

IMG_20160712_132212

Nauja išbandyta transporto priemonė „bechak“. Prie motociklo pritvirtinta dalis maždaug 2-3 keleiviams vežti. Praktiškai visi jie yra savarankiškai pasigaminti, bilda, trata, vos važiuoja, bet pigu 🙂

IMG_20160707_191956

IMG_20160707_094612

Kisarano turgus. Užtenka pažiūrėti nuotrauką ir prisimenu vaizdus bei kvapus. 30 laipsnių karštis, viskas sudėta ant žemės: žuvis, mėsa, vaisiai, daržovės. Neseniai palyta, visur pliurzos – tiesiog „kvapų“ įvairovė! Gal dar prisidėjo ir tai, kad lankiausi ten vos atvažiavusi, tikrai buvo šokas. Vėliau keliaudama pamačiau, kad visur čia taip….

IMG_20160708_112156

IMG_20160708_112549

IMG_20160708_112558

IMG_20160708_113351

Š.Sumatra yra 4 pagal dydį Pasaulio sala. Kažkada čia buvo didelės džiunglės, o dabar apie 80 proc. užima palmių, iš kurių gaminamas aliejus, plantacijos. Iš pradžių pagalvojau, kaip gražu, egzotika, bet iš tikrųjų tai verslas, kuris labai alina dirvožemį, o blogiausia tai, kad dėl palmių buvo iškirsti didžiuliai džiunglių plotai, kartu išnaikinta daug augalų ir gyvūnų rūšių.

IMG_20160715_104845

Teko lankytis išlikusiose džiunglėse, kurios vietinių iniciatyva saugomos tiek nuo palmių plantacijų, tiek nuo šiukšlinimu pasižyminčio vietinių turizmo. Mus čia atsivežė, nes mes – kultūringi baltieji vakariečiai 🙂

IMG_20160728_095952

IMG_20160728_100453

IMG_20160728_102547

IMG_20160728_103746

Na ir topų topas – foto su manimi :):):) Azijiečiai pamišę ne tik dėl karaokės, bet ir dėl fotografavimosi, o ypač „selfiukų“. Bet dar labiau pamišę dėl fotografavimosi su vakariečiais baltaisiais užsieniečiais! Tiek Kisarane, tiek važiuojant po apylinkes vietiniai nuolat prašydavo su manimi nusifotografuoti. Kartą, vaikščiojant nedideliame parke, nusifotografuoti su manimi paprašė kelios merginos, tada mus pamatė daugiau žmonių ir po kelių minučių susidarė eile! Atrodo smagu, bet kai per dieną fotografuotis paprašo mažiausiai 10 žmonių ir tie 10 žmonių fotografuojasi po 10 nuotraukų, greitai smagumas dingsta… Greitai išmokau indonezietiškai pasakyti, kad viena nuotrauka nemokama, o už kitas reikės mokėti. Ėch… Suprantu dabar, ką jaučia įžymybės… 🙂 Beje, nuotraukoje – vietinio „Bolivudo“ aktorius, kurį sutikau kirpykloje ir kuris taip pat paprašė su manimi nusifotografuoti:

20160727_113148

Nors Sumatra yra didelė sala, joje lankytinų objektų, palyginus su kitomis Indonezijos salomis, yra mažiau, o keliauti užtrunka. Jei kas klaustų, ar verta ten vykti, sakyčiau hm… Ir nors ji nebuvo kelionės planuose, vis dėlto džiaugiuosi, kad joje apsilankiau. Kaip turistė galėjau pagrindinius objektus apžiūrėti per savaitę – pusantros, bet kaip keliautoja be plano praleidau mėnesį, per kurį pamačiau daug neturistinių, bet kartu įdomių vaizdų ir sutikau daug nuostabių žmonių.

Daugiau įspūdžių iš Š.Sumatros:

Singapūro dydžio Samosir sala ir Toba ežeras supervulkano krateryje;

Kelionė į Bukit Lawang pažiūrėti Š. Sumatros orangutanų;

Įspūdžiai iš palmių aliejaus plantacijų kaimo.

 

 

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *