Skip to content

Ternate (Š. Maluku) – gyvenimas nedidelėje saloje vulkano papėdėje…

Kiekvieną kartą, prieš keliaudama į kitą salą Indonezijoje, šiek tiek pasidomiu, kas ten įdomaus, šiek tiek pamąstau, kaip ten bus ir ką norėčiau nuveikti, šiek tiek palieku „noplan“. Šį kartą irgi taip pat, tik šį kartą kažkaip keistai tas „noplan“ susidėliojo: įsivaizdavau įvairių vietų lankymo turizmą, o viešnagė pasisuko daugiausia kultūrinių – kulinarinių mainų bei eksperimentų kryptimi.

Gamalama vulkanas, dėl kurio ši sala ir atsirado, kurio papėdėje ir vyksta visas gyvenimas. Labai norėjau į jį įkopti, jau mačiau, kokie nuostabūs turėtų atsiverti vaizdai, taigi pasikviečiau porą indoneziečių į kompaniją ir iškeliavom. Pasikviečiau, nes čia keliukai nesužymėti, anglų kalba mažai kas kalba, taigi pamaniau, kad su kompanija bus drąsiau ir smagiau. Nu tikrai pasidarė smagu, kai pamačiau, kad kopti į kalną kai kas susiruošė su „platforminėm“ basutėm ir be vandens!!! Ir aišku, po 10 metrų jau girdžiu „kompaniją“ gaudant orą… Jo… Taip ir norėjau pakomentuoti, kad gal reikia mažiau motoroleriais važinėti, o daugiau vaikščioti? Patylėjau, aišku 🙂

img_20160913_100039

Dar net pusė kelio nenueita, o jau visi šlapi, kai kas, matau, tikrai mane mintyse keikia…. O ką man daryt?

img_20160913_095724

Kylant į viršų gana statu, bet vis dar sutinkame vietinių gyventojų, kurie čia šiek tiek ūkininkauja, bet daugiausia renka gvazdikėlius ir muskato riešutus, kuriuos po to priduoda supirkimui. Prieinam takelio pabaigą, klausiam vietinių, kaip eiti toliau į viršų, jie parodo kryptį ir pamatom, kad keliukas nuplautas visos dienos lietaus, kuris sutrukdė kelionė į kitą salą (Tidore). Ėch, nuliūdau aš.. Ir vėl nepasisekė. Atsikvėpėme ir nusprendėme grįžti šiek tiek atgal pažiūrėti gražius vaizdus šalia sultono mažosios pilies.

img_20160913_103522

Pora kilometrų kelio (bet jau dabar tiesaus, nebe į viršų) ir mes visai šalia. Vos nepradėjau rėkti, kai atėję išgirdome, kad eiti arčiau negalima, nes vyksta sultono rinkimas, laaabai svarbus procesas!  O tas rinkimas, pasirodo, jau dvejus metus vyksta, nes visi nori būti sultonais, „deadline‘ų“ nėra ir visi niekaip nesusitaria! Vėl vos susivaldžiau nepakomentavusi „ir jūs tikitės čia turizmo daugiau?!“. Ką darysi, apsisukome ir nukabintomis nosimis grįžome prie motorolerių… Bent jau gerai paprakaitavau…

Paplūdimys. Paplaukus toliau nuo kranto, yra puikūs koralai ir daug įvairiausių žuvų. Prireklamavau šeimininkui ir jo žmonai, kokių nerealių vietų jie turi savo saloje ir nuvykome ten pasnorklinti. Jiems tai buvo pirmas kartas, bet pamenu iki šiol veidus, kai pamatė, koks grožis iš tikrųjų po vandeniu! Wow, sakė, reikia nusipirkti savo akinius ir dažniau atvažiuoti 🙂 Beje, čia pirmą kartą maudžiausi su drabužiais. Nors buvo darbo diena ir be mūsų daugiau nieko nebuvo, bet mados yra mados… Nieko baisaus, žinoma, neatsitiko, maudžiausi su sporto rūbais (ir vis tiek tikriausiai nepakankamai prisidengusi), bet ateityje labiau patiktų tiesiog maudymosi kostiumėlis… Kultūriniai skirtumai, tokie jau jie yra 🙂

img-20160910-wa0000

Apvažiuoti Ternatę galima per vieną dieną. Pakeliui įdomu apžiūrėti ten išlikusius portugalų fortus, kurie kažkada buvo okupavę Maluku salas dėl jose augančių gvazdikėlių iš muskatų. Šiuos prieskonius neretai galima pamatyti džiovinant tiesiog ant asfalto, nes ten, žinoma, karščiausia. Važiuoti reikia atsargiai 🙂

img_20160905_094007

img_20160907_105022

img_20160907_111004

img_20160907_141840

Ternatėje taip pat yra lavos parkas, kuriame galima pasivaikščioti po atšalusią lavą, nebuvau mačiusi tokių luitų, visai patiko. Sustingusią lavą mačiau Bromo vulkane, bet čia vėl kitaip.

img_20160906_103503

img_20160906_105901

Tidorė – šalia esanti nedidelė sala, kuri yra viena iš lankytinų vietų Š.Malukuose. Su šeimininku, pas kurį apsistojau, susiplanavome dieną ir persikėlėme į salą. Ir kodėl būtent tą vienintelę dieną turėjo lyti? Ir kodėl lijo visą dieną ištisai tik su trumpom pertraukom, kai paprastai lyja čia daugiausia pora val., o po to vėl saulėta? Bet salą vis tiek apvažiavom, pasigrožėjau jos tvarkingumu, kokybiškomis gatvėmis, prižiūrėtomis sodybomis.

img_20160910_073210

img_20160910_100148

img_20160910_101043

Sofifi – miestelis Halmaheira saloje, vėlgi esančioje šalia. Ten yra nacionalinis parkas, kuriame daug gražių paukštukų ir kur važiuoja tie, kam patinka juos stebėti. Saloje mane pasitiko du parko darbuotojai. Iki parko nevažiavome dėl laiko trūkumo, bet jie nuvežė mane aprodyti kur yra laikomi paukščiai, kuriuos pavyksta atimti iš brakonierių. Pasirodo, tie „blogiečiai“ gaudo paukščius, pakerpa jiems sparnus, kad nepabėgtų ir nelegaliai gabena parduodi į Filipinus, Dubajų ir pan.  Atimti paukščiai yra saugomi kol atsigaus ir vėl galės skraidyti, tada paleidžiami atgal į laisvę.

img_20160915_095702

img_20160915_095713

img_20160915_095737

img_20160915_095834

Sofifi taip pat graži ir labai tvarkinga, ten yra mangrovių parkas. Naujai atidaryta vieta, kur gali pasivaikščioti po mišką specialu lieptu, pasėdėti ir pasigrožėti vaizdais pavėsinėje.

img_20160915_105310

img_20160915_105821

img_20160915_111636

Ternate sala tikrai nedidelė, taigi apylinkių apžiūrėjimas įvyko gana greitai. Aplinkui dar daug salų, lyg ir būtų galima keltis, bet jei atvirai, nebenorėjau kažkur toliau „trenktis“, patingėjau… Taigi kadangi laiko visai buvo, turizmą pasukome kulinarine kryptim. Aš pasidalinau bulvinių blynų receptu, o pati atradau, kad oho, pasirodo, kiek yra bananų rūšių ir kiek ryžių virimo būdų?!

Specialūs bananai kepimui. Juos nulupa ir iš tikrųjų verda aliejuje, po to valgo vienus arba su kokiu aštriu padažu. Sakyčiau bananiniai čipsai. Paragavau nekeptus, nu tikrai skonis kaip kokių runkelių 🙂

img_20160907_145132

img_20160907_145142

img_20160907_145910

Ryžiai, virti kokoso palmių lapuose. Jie labai susispaudžia, taigi yra nebirūs, be to nuo lapų įgauną kitokį prieskonį.

img_20160911_125539

img_20160911_141429

img_20160912_150805

Ryžiai, virti bambuke, kuriame dar yra ir banano lapas! Ojej kiek vargo… Vėl naujas prieskonis. Tiesa, aš kadangi nesu specialistė, man tiek prieskoniai gal ne taip jaučiasi ir ryžiai yra ryžiai. Tai aš pasidariau savo „prieskonį“ – užsidėjau šokolado ir riešutų sviesto. Oij juokėsi iš manęs vietiniai… 🙂

img_20160910_152326

img_20160910_152732

img_20160910_153721

Dar gaminom tempeh, kurią aš atradau Indonezijoje ir kuri man laaabai patinka. Tempeh, tai Java saloje atrastas sojos pupelių fermentavimo būdas, kuris „suriša“ jas į vieną bloką. Po fermentacijos, tempeh galima gaminti ir valgyti labai įvairiais būdais. Planuoju ir pati vėl kada pasigaminti, receptais pasidalinsiu 🙂

img_20160918_130207

O  kur dar naujai paragauti vaisiai, apie kuriuos reikės, manau, parašyti atskirai. O kur dar nustebusios akys, kai pasakiau, kad žemės ir kitus riešutus galima valgyti „žalius“, t.y. nekeptus aliejuje. O kur dar žado netekimas, kai pamatė, kad migdolo riešutus valgau su visom odelėm! Tiesa, ten didieji migdolai, odeles lengviau nulupti, bet tai kam? 🙂

Tidorėje, tikriausiai, labiausiai pajutau, kokia skirtinga Indonezija ne tik gamtos ir vaizdų, bet ir žmonių prasme. Čia skiriasi jau ir jų išvaizda, nes protėviai kilę iš kitur, skiriasi ir temperamentas – Ternatės žmonės man pasirodė ale Indonezijos „italai“, t.y. labai ekpresyvūs, čia vėl nauji patiekalai, vėl nauji skoniai ir kvapai, čia vėl nauja patirtis…

P.s. Ir vis tiek man labiausiai patiko Gamalama vulkano vaizdas pro valgomojo langus – kasdien vis kitoks, bet kasdien įspūdingas…

img_20160911_183636

 

 

 

 

 

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *