Skip to content

Togean salos (C. Sulawesi) – sunku atvykti, nesinori išvykti.

Togean salos buvo labiausiai suplanuota atkarpa visoje mano „no plan“ kelionėje. Apie jas, kaip ir rašiau, net patys indoneziečiai dauguma nežino, tai galite įsivaizduoti, kad nei internete labai daug info, nei kiti keliautojai daug žino. Kai pradėjau rimčiau domėtis, jau maniau, kad nebevažiuosiu – info nelabai yra, padrika, panašu, kad nuvykti nėra lengva, išvykti irgi. Keltų tvarkaraštis keičiasi, kartais jie sugenda ir pan. Bet kad jau pradėjau, reikia vis dėlto nuvažiuoti.

Keliauti į salas galima iš kelių taškų. Pasirinkau miestą, iš kurio reikės keltis naktiniu keltu ir apsistojau populiariausiame viešbutyje, kur apsistoja dauguma keliautojų „backpackerių“. Šita „Bibilija“ (foto žemiau), kuri buvo viešbutyje, apie tai, kaip keliauti, kur apsistoti ir t.t. salose. Manau, tai viską  ir pasako. Pirmą kartą matau, kad žmonės aprašinėtų taip detaliai ir dar ranka!

img_20160923_131310

Keltas į salas. Tai gerai, kad nuvykome anksčiau apžiūrėti galimybių, nes plaukti juo reikės 13 val. per naktį, norisi pažiūrėti, kokios ten tos vietos ir išsirinkti geriausias 🙂

img_20160923_152236

Apėję ir apžiūrėję, išsirinkome „tatami“, t.y. gultus, ant kurių galima pasitiesti išsinuomuotus matrasus ir miegoti. Puiku! Susibūrėme į vieną kompaniją, pavakarieniavome ir susiruošėme miegoti. Guliu, aplinkui vietiniai tradiciškai rūko, oro trūksta. Nors yra ir atviros erdvės, bet vis tiek karšta ir prie viso šito palei galvas pradėjo vaikščioti tarakonai… :/ Kažkas papurškė kažkokio „naikinančio“ purškalo, tai jie kaip pradėjo lįsti iš tų vamzdžių, mes žviegiam, kažkas juokasi… Dabar man irgi juokinga, tada nea…

img_20160923_153630

Susirinkom „šmutkes“ ir nusprendėm miegoti ant denio po atviru dangumi. Ir tai buvo pats nuostabiausias sprendimas! Grynas oras, žvaigždės virš galvos, o ryte pabundi su nuostabiu saulėtekiu… 🙂

img_20160924_053013

img_20160924_055752

Dar pora val. ir priartėjame prie uosto. Togean salos labai akmenuotos, nėra daug ploto gyventi, todėl nemažai namų yra ant polių, pusiau vandeny, pusiau „ant žemės“.

img_20160924_065100

Iš didelio kelto, toliau į valtelę link viešbučio. Nežinau, kaip mes ten tilpom, bet tilpom 🙂 Nors kai dabar prisimenu, su kokia grįžau, tai čia visas laivas, palyginus…

img_20160924_073031

img_20160924_073715

Pakeliui į salą, kur apsistojau.

img_20160924_080857

Ir pagaliau atvykome. Kadidiri sala kol kas yra pati mažiausia, kurioje man teko apsistoti. Jos skersmuo apie 1.5 km., ji visiškai negyvenama ir joje yra tik trys viešbučiai vienas šalia kito 🙂 Jokio interneto, jokių „kabakų“, parduotuvių ar pan. Ir jokių šansų pabėgti 🙂

img_20160925_075019

Aplinkui tik kitos negyvenamos salos, į vieną kurių ir nusprendėme nuirkluoti baidare (taip taip, ta salelė, kur matosi paveiksliuke, ta maža). Kažkokiu būdu įsisėdome neapsivertę, pasiėmėme vienintelį irklą ir pirmyn. O siaube! Baidarė visiškai nestabili, krypsta į vieną pusę, bet mes nepasiduodam. Į priekį nuirklavo kelionės draugas, bet vat atgal… Jau galvojom, kad negrįšim – vidury kelio srovė pradėjo nešti į šoną, baidarė svyruoja į visas puses, vanduo ištisai bėga į vidų – mes nei pirmyn, nei atgal. Kai grįžom, kiti svečiai bei viešbučio personalas į mus žiūrėjo kaip į ateivius išverstom akim. Pasirodo, šiom baidarėm po du niekas neplaukioja ir dar taip toli 🙂

Užtad naktį labai gerai miegojau, visiškas atsijungimas…

img_20160927_102726

Kitą dieną vėl dairytis aplinkui iš pat ryto. Šį kartą – lankyti vadinamųjų „jūros čigonų“. Tai grupė žmonių, kurie dar visai neseniai gyveno tiesiog jūroje laivuose ar valtyse, ten buvo jų namai, bet tada Indonezijos Vyriausybė liepė jiems kažkur įsikurti, kad turėtų gyvenamąją vietą ir adresą. Šiuo metu jie nedidelėmis grupėmis išsibarstę po daugelį Togean salelių.

img_20160925_125849

Viena iš įspūdingesnių vietų yra 1 km ilgio tiltas, kuris jungia mažą „jūros čigonų“ salelę su šalia esančia didesne. Anksčiau šio tilto nebuvo, taigi vaikai į mokyklą plaukdavo rankytėm kojytėm, susidėję knygas į plastikinius maišelius!

img_20160925_132312

Dauguma namų pastatyti tiesiog virš vandens ant polių, nes salelė visiškai maža.

img_20160925_140014

img_20160925_133227

Kai įeinį į kaimelį, pamatai, kad gyvenimas čia vyksta taip, kaip ir kituose kaimeliuose: žmonės užsiima kasdieniais darbais, yra net parduotuvėlė, o joje net ir Coca Cola! Ir net mečetei, pasirodo, yra vietos.

img_20160925_135240

img_20160925_135630

img_20160925_135657

Vienas iš įspūdingiausių, man asmeniškai, vaizdų Togean salose – „jūros čigonų“ kaimelis, užsilipus ant uolos viršunės.

img_20160925_133946

Kur buvę, kur nebuvę, tradiciškai „prisistato“ vaikai. Jie kalba šiek tiek angliškai, aš šiek tiek indonezietiškai ir mes puikiai susišnekam.

img_20160925_135922

O kai pagalvoji, paprasčiausi žodžiai yra tiesiog šypsena, nes vaikams viskas įdomu – tiek mes, tiek mūsų kameros ir akiniai bei vamzdelis nardyti 🙂

img_20160925_140451

img_20160925_141029

O apie nardymą tikrai yra ką pasakyti ir kuo pasigrožėti. Visas dienas prabuvau vandenyje, nusvilau nugarą kaip niekada gyvenime, bet įspūdžiai atpirko viską. Nuostabūs koralai, didieji bei mažieji tunai, krokodilas-žuvis ir visa kita galybė įvairiausių žuvų. Ir „snorklinau“, ir nardžiau ir dar vis tiek buvo negana… Po šitiek laiko nuolat vandenyje, aš stebiuosi, kad man dar neužaugo undinės uodega 🙂

img-20161003-wa0000

img-20161003-wa0002

img-20161003-wa0022

img-20161003-wa0025

Kieta medinė valtelė, pasirodo, gali būti pats nuostabiausias guolis po intensyvios dienos.

img_20160925_151711

img_20160925_163308

img_20160925_173239

Ir kai jau manai, kad visą dieną prisižiūrėjai nuostabių vaizdų, vakare tavęs laukia dar nuostabesni saulėlydžiai…

img_20160925_175055

img_20160925_180035

Salose prabuvau 5 dienas. Atrodo visai nemažai, nes buvo ir intensyvių dienų, ir patinginiavimo, bet čia galima būti savaites… Pabūni vienoje saloje, persikeli į kitą, tada vėl į kitą. Juos kažkuo panašios, kažkuo skirtingos, bet visos turi vieną bendrą bruožą – čia prarandi laiko nuojautą… 🙂

Tikrai gaila buvo išvažiuoti, bet reikia… Vėl į mažą valtelę, dar mažesnę, nei atvykom. Dabar TIKRAI nesuprantu, kaip čia tilpom, o tada į keltą, šį kartą jau dieninį, kuris, pasirodo, buvo atsarginis, nes pagrindinis (didysis) sugedo.

img_20160929_093354

Čia, aišku, nėra jokių vietų ar pan., kas kur randą plotelį, tas ten ir prisiglaudžia. Mes atvykome beveik paskutiniai, taigi vietos liko ant stogo 🙂

img_20160929_105432

img_20160929_115426

Po  maždaug 6 val., kelionė vandeniu baigta…

img_20160929_135948

Dabar beliko „luktelti“ naktinio autobuso, kuris išvyks maždaug po septynių val., važiuos per naktį iki kito miesto, iš kurio pagaliau skrisiu į Balį…

Dabar, kai pagaliau jau esu Balyje ir aprašinėju įspūdžius, pagalvoju, kad kelionė buvo uch: gana komplikuota, nemažai planuota ir vis tiek su daug nežinomybės, bet be abejonės – verta!

 

 

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *