Togean salos buvo labiausiai suplanuota atkarpa visoje mano “no plan” kelionėje. Apie jas, kaip ir rašiau, net patys indoneziečiai dauguma nežino, tai galite įsivaizduoti, kad nei internete labai daug info, nei kiti keliautojai daug žino. Kai pradėjau rimčiau domėtis, jau maniau, kad nebevažiuosiu – info nelabai yra, padrika, panašu, kad nuvykti nėra lengva, išvykti irgi. Keltų tvarkaraštis keičiasi, kartais jie sugenda ir pan. Bet kad jau pradėjau, reikia vis dėlto nuvažiuoti.
Keliauti į salas galima iš kelių taškų. Pasirinkau miestą, iš kurio reikės keltis naktiniu keltu ir apsistojau populiariausiame viešbutyje, kur apsistoja dauguma keliautojų “backpackerių”. Šita “Bibilija” (foto žemiau), kuri buvo viešbutyje, apie tai, kaip keliauti, kur apsistoti ir t.t. salose. Manau, tai viską ir pasako. Pirmą kartą matau, kad žmonės aprašinėtų taip detaliai ir dar ranka!
Keltas į salas. Tai gerai, kad nuvykome anksčiau apžiūrėti galimybių, nes plaukti juo reikės 13 val. per naktį, norisi pažiūrėti, kokios ten tos vietos ir išsirinkti geriausias 🙂
Apėję ir apžiūrėję, išsirinkome “tatami”, t.y. gultus, ant kurių galima pasitiesti išsinuomuotus matrasus ir miegoti. Puiku! Susibūrėme į vieną kompaniją, pavakarieniavome ir susiruošėme miegoti. Guliu, aplinkui vietiniai tradiciškai rūko, oro trūksta. Nors yra ir atviros erdvės, bet vis tiek karšta ir prie viso šito palei galvas pradėjo vaikščioti tarakonai… :/ Kažkas papurškė kažkokio “naikinančio” purškalo, tai jie kaip pradėjo lįsti iš tų vamzdžių, mes žviegiam, kažkas juokasi… Dabar man irgi juokinga, tada nea…
Susirinkom “šmutkes” ir nusprendėm miegoti ant denio po atviru dangumi. Ir tai buvo pats nuostabiausias sprendimas! Grynas oras, žvaigždės virš galvos, o ryte pabundi su nuostabiu saulėtekiu… 🙂
Dar pora val. ir priartėjame prie uosto. Togean salos labai akmenuotos, nėra daug ploto gyventi, todėl nemažai namų yra ant polių, pusiau vandeny, pusiau “ant žemės”.
Iš didelio kelto, toliau į valtelę link viešbučio. Nežinau, kaip mes ten tilpom, bet tilpom 🙂 Nors kai dabar prisimenu, su kokia grįžau, tai čia visas laivas, palyginus…
Pakeliui į salą, kur apsistojau.
Ir pagaliau atvykome. Kadidiri sala kol kas yra pati mažiausia, kurioje man teko apsistoti. Jos skersmuo apie 1.5 km., ji visiškai negyvenama ir joje yra tik trys viešbučiai vienas šalia kito 🙂 Jokio interneto, jokių “kabakų”, parduotuvių ar pan. Ir jokių šansų pabėgti 🙂
Aplinkui tik kitos negyvenamos salos, į vieną kurių ir nusprendėme nuirkluoti baidare (taip taip, ta salelė, kur matosi paveiksliuke, ta maža). Kažkokiu būdu įsisėdome neapsivertę, pasiėmėme vienintelį irklą ir pirmyn. O siaube! Baidarė visiškai nestabili, krypsta į vieną pusę, bet mes nepasiduodam. Į priekį nuirklavo kelionės draugas, bet vat atgal… Jau galvojom, kad negrįšim – vidury kelio srovė pradėjo nešti į šoną, baidarė svyruoja į visas puses, vanduo ištisai bėga į vidų – mes nei pirmyn, nei atgal. Kai grįžom, kiti svečiai bei viešbučio personalas į mus žiūrėjo kaip į ateivius išverstom akim. Pasirodo, šiom baidarėm po du niekas neplaukioja ir dar taip toli 🙂
Užtad naktį labai gerai miegojau, visiškas atsijungimas…
Kitą dieną vėl dairytis aplinkui iš pat ryto. Šį kartą – lankyti vadinamųjų “jūros čigonų”. Tai grupė žmonių, kurie dar visai neseniai gyveno tiesiog jūroje laivuose ar valtyse, ten buvo jų namai, bet tada Indonezijos Vyriausybė liepė jiems kažkur įsikurti, kad turėtų gyvenamąją vietą ir adresą. Šiuo metu jie nedidelėmis grupėmis išsibarstę po daugelį Togean salelių.
Viena iš įspūdingesnių vietų yra 1 km ilgio tiltas, kuris jungia mažą “jūros čigonų” salelę su šalia esančia didesne. Anksčiau šio tilto nebuvo, taigi vaikai į mokyklą plaukdavo rankytėm kojytėm, susidėję knygas į plastikinius maišelius!
Dauguma namų pastatyti tiesiog virš vandens ant polių, nes salelė visiškai maža.
Kai įeinį į kaimelį, pamatai, kad gyvenimas čia vyksta taip, kaip ir kituose kaimeliuose: žmonės užsiima kasdieniais darbais, yra net parduotuvėlė, o joje net ir Coca Cola! Ir net mečetei, pasirodo, yra vietos.
Vienas iš įspūdingiausių, man asmeniškai, vaizdų Togean salose – “jūros čigonų” kaimelis, užsilipus ant uolos viršunės.
Kur buvę, kur nebuvę, tradiciškai “prisistato” vaikai. Jie kalba šiek tiek angliškai, aš šiek tiek indonezietiškai ir mes puikiai susišnekam.
O kai pagalvoji, paprasčiausi žodžiai yra tiesiog šypsena, nes vaikams viskas įdomu – tiek mes, tiek mūsų kameros ir akiniai bei vamzdelis nardyti 🙂
O apie nardymą tikrai yra ką pasakyti ir kuo pasigrožėti. Visas dienas prabuvau vandenyje, nusvilau nugarą kaip niekada gyvenime, bet įspūdžiai atpirko viską. Nuostabūs koralai, didieji bei mažieji tunai, krokodilas-žuvis ir visa kita galybė įvairiausių žuvų. Ir “snorklinau”, ir nardžiau ir dar vis tiek buvo negana… Po šitiek laiko nuolat vandenyje, aš stebiuosi, kad man dar neužaugo undinės uodega 🙂
Kieta medinė valtelė, pasirodo, gali būti pats nuostabiausias guolis po intensyvios dienos.
Ir kai jau manai, kad visą dieną prisižiūrėjai nuostabių vaizdų, vakare tavęs laukia dar nuostabesni saulėlydžiai…
Salose prabuvau 5 dienas. Atrodo visai nemažai, nes buvo ir intensyvių dienų, ir patinginiavimo, bet čia galima būti savaites… Pabūni vienoje saloje, persikeli į kitą, tada vėl į kitą. Juos kažkuo panašios, kažkuo skirtingos, bet visos turi vieną bendrą bruožą – čia prarandi laiko nuojautą… 🙂
Tikrai gaila buvo išvažiuoti, bet reikia… Vėl į mažą valtelę, dar mažesnę, nei atvykom. Dabar TIKRAI nesuprantu, kaip čia tilpom, o tada į keltą, šį kartą jau dieninį, kuris, pasirodo, buvo atsarginis, nes pagrindinis (didysis) sugedo.
Čia, aišku, nėra jokių vietų ar pan., kas kur randą plotelį, tas ten ir prisiglaudžia. Mes atvykome beveik paskutiniai, taigi vietos liko ant stogo 🙂
Po maždaug 6 val., kelionė vandeniu baigta…
Dabar beliko “luktelti” naktinio autobuso, kuris išvyks maždaug po septynių val., važiuos per naktį iki kito miesto, iš kurio pagaliau skrisiu į Balį…
Dabar, kai pagaliau jau esu Balyje ir aprašinėju įspūdžius, pagalvoju, kad kelionė buvo uch: gana komplikuota, nemažai planuota ir vis tiek su daug nežinomybės, bet be abejonės – verta!
Be First to Comment