Atrandant mažiau žinomas, bet nuostabias Balio vietas. Kriokliai uolose.

Jau pora savaičių kaip esu įsikūrusi Ubude ir nuo pat pirmos dienos pasijuto skirtumas – atsirado šiokia tokia rutina, pradėjau daugiau gaminti (t.y. apskritai po 5 mėn. petraukos pradėjau :)), prisiminiau sportą ir t.t. Viskas kaip ir norėjau – namų jausmas. Tik va neilgai tuo namų jausmu pasimėgavusi supratau, kad keliauti man vis dėl to irgi patinka… 🙂  Ta proga ėmėme su keliomis merginomis ir pasironganizavome vienos dienos pasivažinėjimą aplink Ubudą paieškoti dar neatrastų Balio kampelių. 8.30 val. ryte “plastmasiniai asilai” pakinkyti (neapsiverčia liežuvis mano motorolerio vadinti “plieniniu žirgu”!) ir mes jau kelyje. Važiuojame apžiūrėti kelių Balio krioklių, kurie nėra “Top tourist destination in Bali” sąraše, bet girdėjome, kad verta juos aplankyti. Norime pačios pamatyti, kaip gi yra iš tikrųjų. Vien jau tai, kad vėl keliauju, kad galiu mėgautis gražiais vaizdais, sukelia tą jausmą, kai viduje skraidžioja drugeliai. Kaip aš mėgstu tą jausmą… Va ir vėl jis viduje vien tik prisiminus išvyką… 🙂

Pirmasis sustojimas – Tibumana krioklys. Ji nėra labai didelis ar kažkuo ypatingas, bet smagu tai, kad čia nėra nei vieno turisto, vos keli vietiniai, taigi galima tiesiog ramiai pasivaikščioti, pasimėgauti ramybe ir gražiais vaizdais.

Dar 15 – 20 min. kelio ir mes jau prie antrojo krioklio – Tukad Cepung. Čia žmonių jau šiek tiek daugiau, bet tikrai ne minios. Dauguma, matosi, atvažiavę su vietiniais vairuotojais-gidais. Leidžiamės laiptais žemyn į uolą ir pasimato pirmasis grožis – aplinkui žalia žalia. Nuo drėgmės ir nedidelio kiekio saulės visos uolos padengtos samanomis.  Norisi fotografuoti kiekvieną kampelį – ta žalia spalva!

Sekame šniokštimo garsą ir judame gilyn į uolas. Kai pamačiau vaizdus, supratau, kad visai neplanuotai atsidūrėme uolose pačiu geriausiu metu. Saulė buvo kaip tik tiesiai virš galvos ir pro nedidelius tarpus nuostabiai apšvietė uolą. Aš tiesiog negalėjau nustoti fotografuoti…

Bet kur gi vis dėlto krioklys? Girdime jo šniokštimą ir einame dar giliau. Pagaliau…. Aš nežinau, kiek laiko mes ten praleidom, nes laiko pojūtis tiesiog pradingo.  Priėjau arčiau ir pajutau vėją nuo krioklio kartu su mažais vandens lašeliais, o tada pažiūrėjau žemyn. Negalėjau patikėti, nes niekada nebuvau mačiusi tokio vaizdo – aplink mane buvo vaivorykštė! Aš stovėjau jos rate! Jaučiausi kaip Alisa stebuklų šalyje ir nenorėjau iš ten išeiti.

Ir kai pagalvoji, vieta nėra labai toli nuo Ubudo, įėjimo kaina aukojimo principu, tai nors ir 1 Eur gali palikti (tiek vidutiniškai dauguma ir palieka), o įspūdžiai sunkiai nusakomi žodžiais. Negaliu atsidžiaugti, kad ten nuvažiavau…

Na ir kad jau krioklių dieną, nusprendėme aplankyti dar vieną, kurio kodinis pavadinimas “Green clifs”. Uola kažkuo panaši į prieš tai buvusią, nes nuo drėgmės padengta samanomis, bet kažkuo ir skirtinga – vis tiek norisi pamatyti, o kas toliau, kas už kito kampo. Nors galvoje vis dar buvo antrojo krioklio vaizdai ir įspūdžiai, radome gražių kampelių ir čia.

Ši uola ypatinga tuo, kad kartais, kai vanduo pakyla, reikia po ją praktiškai plaukti. Mums pasisekė, plaukti nereikėjo, bet po dumblus ir slidžius akmenis gerai prasivaikščiojome.

Visą dieną važinėjau po apylinkes išsišiepusi. Vienu metu supratau, kad net dantys šiek tiek šąla nuo išsišiepimo ir prisiminiau vieną klausimą. Jis yra vienas populiariausių motyvaciniuose savęs atradimo  seminaruose  ir jo esmė – padėti atrasti savo aistrą, hobį.  Klausimas skamba taip: “ką galėtum daryti nemokamai ir su tokiu užsidegimu, kad net pamirštum pavalgyti?”. Prisiminiau, kad mano atsakymas yra “atrasti ir tais atradimais dalintis”.