Flores Sala. Kodėl po metų ten grįžau dar kartą.

Rašau ir negaliu atsidžiaugti, vat kaip gera, kai sau kažko palinki (kartais net nuoširdžiai nesitikėdama, kad išsipildys, tiesiog „ant bajerio“) ir tai išsipildo! Taip atsitiko su mano kelione į Flores salą lygiai po metų. Norėjau grįžti ir grįžau. Norėjau pamatyti ir didžiąją dalį pamačiau. Šį kartą 4 pilnos dienos saloje, dar pilnesnės vėl naujų įspūdžių:

Padar sala, Komodo sala, paviršinio nardymo vieta viename iš rožinių paplūdimių ir tada vėl jos – Manta Rajos!

Tai buvo vienos dienos išvyka, kuri žmogui kainavo apie 40 Eur, bet įspūdžių suteikė tikrai už daug daugiau. Jei nebūčiau mačiusi Komodo varanų ir Manta Rajų praėjusiais metais, net nežinočiau, kuri šios dienos išvykos dalis įspūdingiausia. Nors… Labai gerai pagalvojus, tikriausiai Padar sala, nuo kurios viršūnės matosi trys skirtingų spalvų paplūdimiai: baltojo smėlio, juodojo ir rožinis. Tiesa, rožinio atspalvio stiprumas priklauso šiek tiek ir nuo oro sąlygų, bet spalvų skirtumai tikrai matosi. O ką jau kalbėti apie pačios salos unikalią formą!

Mano asmenine nuomone, vienas iš šios išvykos privalumų tas, kad nemažai laiko plaukiame laiveliu, taigi grožėtis nuostabiais Komodo nacionalinio parko vaizdais laiko į valias. Kita geroji dalis – maudynės. Tiesa, joms laiko yra ribotai ir reikia šiek tiek „suktis“, pvz. paviršinio nardymo vietoje tik įšokusi, pajutau gana nemažą srovę ir kai nuplaukėme iki kranto, grįžti iki laivelio visai buvo ką veikti. O štai Manta Rajų vietoje, veiksmas vyksta taip: artėjant prie vietos, motoras užgesinamas, užsidedame nardymo akinius ir laukiame komandos šokti. Manta Rajos plaukioja čia natūraliai, taigi jų reikia neišgąsdinti, o norint plaukti paskui jas, reikia ir vikrumo.

Nors kėlėmės anksti, nes išvyka prasidėjo 6 val. ryte, o baigėsi 6 val. vakare ir per tas 12 val. tikrai visko priveikėme, galiu drąsiai pasakyti, kad tai viena iš tų dienų, kurios kiekviena minutė buvo praleista įdomiai, smagiai, turiningai ir visiškai nenuobodžiai!

Wae Reboo kaimas. Na labai jau norėjau jį pamatyti, labai… Kai keliavome iš jo atgal, manęs paklausė: „na tai kaip, ar rekomenduosi šį kaimą?“. Atsakyti tuo metu buvo nelengva, nes viduje maišėsi įvairūs jausmai: šiek tiek nuovargio nuo dardėjimo prastu keliu 4 val., šiek tiek lengvo papykimo, kad nors ir kaip viską suderini, Indonezijoje, vis tiek kažkas „nesusiderina“ ir tenka spręsti įvairias situacijas eigoje, bet tuo pačiu ir nemažai susižavėjimo pamatytu vaizdu. Taigi pagalvojusi ir viską pasvėrusi, dabar į klausimą atsakyčiau taip: turintiems laiko, kantrybės ir norintiems įvairesnių bei skirtingesnių patirčių ar vaizdų.

Nuvykti į kaimą galima iš Labuan Bajo arba Rutengo, važiuoti automobiliu arba motoroleriu. Vykome iš Labuan Bajo automobiliu ir negalėjome atsidžiaugti dėl pasirinkimo. Pusė kelio buvo tikrai graži (tada dar svarsčiau, kad velnias, reikėjo vis dėlto motorolerį imti), keliukas geros kokybės vingiavo tarp kalnų, o mes mėgavomės vis atsiveriančiais peizažais. Bet.. Maždaug po 3 val. važiavimo nusukome ir tada prasidėjo mūsų plačių šypsenų siaurėjimas. Kelias buvo prastas, važiavome max. 10 km/val. greičiu, o nuolatinis kratymas išvargino labiau, nei kopimas vėliau į patį kaimą. Tiesa, važiuoti pro vietinius kaimelius, kurie nedažnai pamato baltus žmones, buvo tikrai autentiška patirtis: vaikai, pamatę mus, iš karto bėgdavo iš paskos, plačiai besišypsodami mojo rankomis arba bandė suploti su mūsiškėmis, sveikinosi, kalbino kas kaip tik išmanė. Toks ilgas važiavimas buvo dėl to, kad pagrindinis kelias kažkurioje vietoje yra taisomas, taigi normaliai kelionė iki kaimo iš Labuan Bajo yra trumpesnė ir trunka apie 4-4.5 val.

Atvykus į vietą, automobilį reikėjo palikti paskutiniame kaime, iki kurio įmanoma nuvažiuoti (jis vadinasi Denge) ir iš ten į slėnį eiti pėstute. Čia teko šiek tiek pasinervinti, nes atvykome apie 14:30, nors turėjome būti apie 13 val., o kopimas laukė apie 3-4 val. (o dar nieko nevalgę nuo ryto!). Kalnuose temsta anksčiau, taigi laiko ne per daugiausia… Nesinorėjo tamsoje pasiklysti kažkur džiunglėse, taigi į pagalbą pasiėmėme vietinį gidą. Galų gale, iki slėnio nuėjome per šiek tiek daugiau nei 2 val., o gido tikrai nereikėjo, nes kelias ten aiškus, gidas, žinoma, angliškai nekalba, o kai kuriose vietose net pats pavargdavo ir parodydavo, kad viskas ok, spėsim, tai galim ir šiek tiek atsipūsti. Taip ir nežinau, kiek ten tų kilometrų yra – ar 5 km, kaip sakė agentūroje, ar 9 km, kaip sužinojome jau atvykę, bet įveikėme juos sklandžiai ir vakaro „apdovanojimas“ buvo nuostabus slėnio vaizdas su unikalios išvaizdos namukais, paskendusiais rūke.

Kaime pasitiko jo seniūnas, kuris priėmė mus tam skirtame namuke ir paprašė vietinių dvasių saugoti tą vakarą. Apskritai, kaimo gyventojai yra krikščionys ir jie apeigas praktikuoja vietoje, nors ir neturi bažnyčios. Šalia krikščionybės, jie vis tiek tiki, kad slėnyje yra senoji dvasia. Po to, po apylinkes pavedžiojo vienas iš gyventojų, kuris papasakojo apie kasdienę buitį ir kaip čia vyksta gyvenimas. Kaime yra apie 600 gyventojų, jame auginama kava, kurią galima čia ir įsigyti, taip pat šiek tiek ryžių, daržovių, vištų, t.y. tiek, kiek reikia maistui. Viename name gyvena net kelios šeimos, kurios, iš esmės turi vieną kambarį nakvynei, o visa likusi gyvenimo dalis vyksta bendrose erdvėse, kaip ir daug kur Indonezijoje. Tik išvydę namukus nuo šlaito viršūnės dar pajuokavome, kažin kelių aukštų jie yra? O pasirodo, namukuose yra visi 5 aukštai! Pagrindiniame yra gyvenamieji kambariai, asla per vidurį su virtuve, po apačia vyksta buities darbai, panašiai kaip virtuvėje, o viršutiniuose aukštuose sandėliuojamos maisto atsargos, grūdai, aukos.

Mažieji gyventojai gana išdykę, matyt turistų mato gana dažnai, taigi kartais ir kokį liežuvį parodo ar kokią mimiką padaro. Kai vaikai užauga iki mokyklinio amžiaus, šeima persikelia arčiau kito kaimo, kuriame yra mokykla.

Nakvojome svečiams skirtame namuke vienoje apvalioje patalpoje kartu su kitais tą naktį atvykusiais keliais keliautojais. Jos viduryje visi kartu vakarieniavome, o kitą dieną pusryčiavome. „Dušai“, žinoma, kaip kaime, t.y. vėsiu vandeniu apsipylimas tam skirtoje patalpoje, bet po intensyvios dienos, tiko ir taip 🙂

Po Labuan Bajo apylinkes. Ši dienos savarankiškai susiorganizuota išvyka motoroleriais atsirado dėl to, kad turėjome laisvą dieną, o ją turėjome dėl to, kad tiesiog pasilikome atsargai, jei netyčia kas bus ne taip su oro sąlygomis ir plaukti į kurią salą nepavyks (nes taip man atsitiko pernai metais). Nedideliu atstumu nuo Labuan Bajo yra kelios lankytinos vietos, tiesa, jos tikrai nėra laaabai jau kažkuo ypatingos ir jei laiko daug nėra arba patinka paplaukioti, aš tą dieną rekomenduočiau geriau skirti išvykai į Komodo parką su nakvyne laive.

Viena iš lankytinų vietų yra Cunca Rami krioklys, bet tiesą sakant, po Balio krioklių, mes iki jo važiuoti patingėjome 🙂 Daug arčiau Labuan Bajo, maždaug 20-30 min. kelio, yra uola, kuri vadinasi Batu Cermin. Įėjimas kainuoja apie 1.5 Eur ir laiko ten skirti užtenka apie valandą. Galima imti vietinį gidą, bet mes, tradiciškai, ėjome savarankiškai, nes pasiklysti nėra kur, o laisvai palandžioti po urvą tikrai smagu.

Tą dieną mums labai norėjosi bent kažkiek laiko vėl pasimaudyti, pasimėgauti poilsiu paplūdimyje, bet bėda ta, kad aplink Labuan Bajo labai kažko ypatingo nėra. Netoliese esantis „Pantai Pede“, pasirodo, pilnas šiukšlių ir net vietiniai jo nerekomenduoja, bet pasiklausinėję radome kitą „Pantai Waecicu“, kuris jau tikrai daug geresnis. Kaip ir sakiau, nepalyginsi jo su tais, kuriuos galima rasti paėmus dienos turą po Komodo parką, bet iš bėdos tikrai geras ir pailsėti ten mums puikiai pavyko. Beje, kelias iki jo tikrai smagus ir gražus, o užsilipus ant kalno į „Bukit Amelia view point“ atsiveria nuostabus Labuan Bajo ir jo įlankos vaizdas, kur pasižiūrėti saulėlydžio vakarais susirenka įsimylėjėlių porelės ir net šeimos su vaikais.

Iš praėjusių metų palinkėjimo sau liko neaplankytas Kelimutu ungnikalniais su skirtingų spalvų ežerais, bet jis buvo per toli nuo Labuan Bajo, taigi būtų reikėję skristi iki kito miestelio ir vykti iš ten. Šį kartą, pasidėlioję pliusus ir minusus, nusprendėme daugiau laiko skirti Baliui, bet liūdesio, kad neaplankiau, visgi nėra. Gal vėl kada grįšiu, o gal ne? Bet kuriuo atveju, džiaugiuosi atvykusi pirmąjį kartą ir vėl grįžusi po metų. Rekomenduoju turint kelias ekstra dienas kelionėje, skirti laiko ir šiai salai.

Mano atradimai/patarimai:

1. Skrydis iki salos tik 1 val., bet reikia turėti minty, kad vietinės oro linijos dažnai vėluoja. Nors po valandėlę, bet vėluoja, taigi geriau pasilikti daugiau laiko iki pagrindinio skrydžio namo į Europą;
2. Vienos populiariausių dienos išvykų iš Labuan Bajo yra pažiūrėti Komodo varanų pakeliui aplankant dar keletą salų. Mano asmenine nuomone, geriausias dienos kelionės derinys yra 1. Komodo arba Rincca sala (žiūrėti varanus), 2. tada Padar sala su 3 skirtingų spalvų paplūdimiais ir nerealiu vaizdu nuo viršūnės, 3. sustojimas paviršiniam nardymui, 4. Manta Rajų vieta;
3. Mėgstantys nardyti turėtų nepraleisti šios vietos, nes Komodo nacionalinis parkas (šalia Flores) yra viena geriausių vietų nardymui su labai didele tiek koralų, tiek povandeninės gyvūnijos įvairove. Nardžiau pati, tai nėra net ko lyginti su Baliu (kur irgi teko nardyti);
4. Labuan Bajo miestelis nėra didelis, todėl susirasti dienos išvykas galima vaikščiojant pagrindine gatve, kur taip pat yra dauguma kavinių. Kažkur ten geriausiai ir apsistoti, pvz. mums visai patiko „Gardena Bungalows“, kurie turi įvairių tipų namukų (gana paprastų, tiesa), išsidėsčiusių ant kalno šlaito ir iš kurių terasų vakare galima stebėti nuostabius saulėlydžius;
5. Labuan Bajo oro uostas nuo miestelio yra maždaug 2 km atstumu. Iki miestelio veža taksi už kelis Eur, taip pat motorolerių taksi arba galima imti ir nupėdinti pėstute. Eiti pėstute išbandyta asmeniškai, truko apie 20 min. 🙂
6. Vakarais pakrantėje atsidaro naktinis turgus, kuriame galima prisiragauti šviežiai tą dieną prigaudytos žuvies ir jūros gėrybių. Na o alaus nusiperki iš kitoje gatvės pusėje esančių parduotuvėlių.