Vienas populiariausių lankytinų objektų Š.Sumatroje yra supervulakanas, kurio krateryje yra ežeras Toba, o ežere yra sala Samosir. Uch, kaip sudėtingai skamba, bet tai tiesa 🙂 Čia poilsiauti vyksta tiek turistai, tiek vietiniai. Atvykome ir mes. Negaliu pavadinti šios kelionės “kopimu” į vulkaną, nes atvažiuoti reikia automobiliu, tada persikeli keltu per ežerą į salą ir joje apsistoji. Sala, pasirodo, yra Singapūro dydžio!
Apvažiuoti salą galima per gerą pusdienį, bet jei neskubi, sustoji pasigrožėti vaizdais ir pakalbėti su vietiniais, gali užtrukti visą dieną. Tiek saloje, tiek jos apylinkėse iš karto dėmesį atkreipiau į mažus namelius su riestais stogais, nu kokie jie man gražūs 🙂 Pasirodo tai kapavietės mirusiems! Mirusieji iš pradžių palaidojami ir laikomi tol, kol lieka tik kaulai. Tada, specialios ceremonijos metu, kaulai yra iškasami ir sudedami į šią kapavietę (kraupokai gal šiek tiek…). Toje pačioje kapavietėje gali būti kelių mirusiųjų kaulai, o pačios kapavietės neretai yra gražesnės ir prabangesnės už gyvųjų gyvenamuosius namus. Beje, kapavietės yra visiškai netoli namų arba tiesiog šeimai priklausiančiuose laukuose. Tokiu būdu artimieji visada lieka šalia ir pagaliau sulaukę padorių namų (atsiprašau už komentarą, nesusivaldžiau :))…
Riesti stogai apskritai būdingi šioms apylinkėms, taigi tiek gyvenamieji namai, tiek mokyklos, tiek viešbučiai dažniausiai yra tokiais stogais…. Vis grožėjausi ir grožėjausi, nebuvau prieš tai mačiusi panašios architektūros. Riesti stogai atkartoja azijinų buivolų ragų formą, o mažos durelės tam, kad įeidamas į namus, visada nusilenktum. Aš, “didelė” europietė, vaikščiojau “nusilenkusi” ištisai, nes man tie namukai mažoki :):):):)
Žmonės daugiausia čia ūkininkauja ryžių laukuose, žvejoja arba parduoda pačių pagamintą maistą mažose kavinukėse (warung). Buitis kaip kaime, t.y. skalbiniai skalbiami ežere rankomis, po laukus laksto vištos, vaikai gano gyvulius. Dirba saugę, jiems padeda ir mažieji.
Turistų čia vienur daugiau, kitur mažiau, bet kiekvieną jų vietiniai pasitinka smalsiais žvilgnsniais ir su plačia šypsena. Nuoširdžiausi, kaip visada, vaikai. Išlipau padaryti keletą nuotraukų, matau atbėga mergaitės rėkdamos “hallo, hallo, what’s your name!”. Pasidarėm “selfiuką”, pasišypsojom 🙂
Kitame kaimelyje sutikti berniukai. Iš pradžių kuklinosi, po to negalėjo sustoti pozuoti 🙂
Visai kiti vaizdai atsiveria važinėjant per salą išilgai, vingiuotais keliukais pakilus į viršūnes. Ir vėl reikia nusiteikti bildėjimui automobilyje, bet tai, ką matai, viską atperka.
Dar vienas būdas apžiūrėti salą ir dar viena naujai išbandyta transporto priemonė – vandens motociklas! Iš pradžių baisoka per bangas važiuoti, o po to taip įsismagini, kad tik ir ieškai praplaukiančio laivo, po kurio tos bangos ir atsiranda, nes tada vandens motociklas šokinėja į viršu 🙂 A! Noriu dar!!!
Prieš važiuojant čia įsivaizdavau, kad laipiosiu kalnais, kaip kad paprastai yra daroma vuklanuose, bet išvyka labiau priminė atostogas prie ežero. Gyveni miestelyje, kuris puikiai pritaikytas turizmui, važinėji automobiliu arba motoroleriu, maudaisi ežere, šeštadieniais vyksta vakarėliai, kur visi susirenka. Atostogos, žinoma, patiko 🙂