Prieš išvažiuodama į Balį stengiausi labai apie jį neprisisvaigti, kad po to labai nenusivilčiau, bet nuotraukų su egzotiškais vaizdeliais vis tiek juk pažiūrėjau. Ir, aišku, visos jos su nuostabiais paplūdimiais, ryžių laukais ir t.t. Dabar kai prisimenu, gal ir buvo kelios apie netvarkingumą čia, bet kažkaip nelabai jų užfiksavau. Norėjau matyti tik gražiąsias. Užtad kai atvažiavau čia gyvai, man buvo šokas!
Žmonės visur rūko ir meta nuorūkas bet kur – pro langą, iš motorolerio ir t.t. Meta taip pat ir šiukšles, tiesiog ant žemės. Pvz. vaikas išlupo saldainį, popierėlį ir numetė ant žemės, o tėvai nė pusės žodžio nepasakė. Tas pats ir mokyklose, kavinėse, autobusuose, oro uostuose (nors šalia stovi didžiausia šiukšlių dežė) – visur!
Žemiau foto iš Gili salų. Taip taip, tų pačių, kur atradau Rojų žemėje 🙂 Vaizdai labai panašūs ir kitose salose. Kartais eini, grožiesi ir bac kokia šiukšlių krūva po nosim. Indoneziečiai vis dar turi iš seno įprotį šiukšles tiesiog mesti ant žemės. Tas įprotis yra išlikęs iš seniau, kai nebuvo naudojamas plastikas, o tik organinės medžiagos (pvz. lėkštės iš bananų lapų ir pan.). Besivystant turizmui, atsirado ir plastikas, bet įpročiai, kaip žinia, taip greitai nesikeičia.
Visoje Indonezijoje šiukšlinimo įpročius bandoma keisti. Ypač Balyje daug visokių judėjimų, kampanijų, skatinančių mesti šiukšles į šiukšlių dėžes (čia daugiausia vakariečių), bet viskas vyksta kol as labai lėtai.
Čia vis dar labai populiaru šiukšles tiesiog deginti, todėl važiuojant vakare dažnai kaimuose matyti dumai ir jaučiasi kvapelis. Gerai, kad degina daugiausia organines šiukšles (medis ir pan.), nors tikiu, kad kartais visko primaišo.
O čia irgi Gili salose, pakeliui į mano viešbutį. Gal kam “šliopkių”? 🙂
Viešasis autobusas. Visi valgo, meta šiukšles ant žemės, vairuotojas kelionės pabaigoje viską sušluoja. Ir viskas čia “normaliai”…
Vienas iš įėjimų į Kutos paplūdimį. Eini, praeini, o toliau jau viskas ok. Kai pagalvoji, gerai, kad tos šiukšlės čia vienoje krūvoje, o ne išsibarsčiusios po visas apylinkes.
Tipinis Indonezijos turgus. Žuvis, mėsa, daržovės ir t.t. – viskas vienoje krūvoje, lauke +30, būna juk ir palyja, vanduo stovi, apie kvapą aiškinti, tikriausiai, nereikia. Dar kitame turguje po prekystalius žiūrkės lakstė, o tarp kiaušinių landžiojo tarakonai. Kolega iš Bolivijos ramiai pakomentavo: “hm.. tipiškas Bolivijos turgus…” Šiaip turgus Ubude yra žiauriai tvarkingas, ten tik tarakonai tarp kiaušinių, bet pvz. daržoves ir vaisius aš ten visada perku, labai šviežia, skanu ir pigu 🙂
Š. Sumatra. Viena populiariausių vietų viename kaime, kur savaitgaliais iškylauti atvyksta vietiniai. Jie ten atvažiuoja, atsisėda ant šiuklšių krūvos, pavalgo, pašiukšlina ant viršaus ir išvažiuoja. Visi laimingi, šypsosi, dainuoja, savaitgalis… Turistų ten, žinoma, nėra (o ką ten veikti?!), todėl mane, garbės svečią, vietiniai maloningai vedžiojo, rodė ir pasakojo, kaip čia gražu. Pastato prie kokio medelio, šiukšles patraukia, nufotkina ir gražu 🙂 Aš vaikštau akis išvertus, veidas perkreiptas “nuo vaizdų”, vos laikausi ko nors nepakomentavusi, o mintyse “kada mes blyn jau važiuosim iš čia?”.
Yogja. Miestas, kuris man visai patiko, nepaisant to, kad chaosas čia irgi toks, kaip ir visur kitur Indonezijoje. Tipiškas “pėsčiųjų takelis”, t.y. jo nėra. Eini eini ir jis baigiasi arba apstatytas prekeivių staliukais arba motoroleriais. O kam tiek pėsčiųjų takeliai? Čia tik turistai vaikšto, tikri indoneziečiai daugiau nei 100 metrų važiuoja. Ir aš čia visai nepadauginu, tikrai 100 metrų važiuoja 🙂
Tipiškas indonezietiškas tualetas. Kai dabar rašau, tai ką aš žinau, nu normalus tas tualetas? Durys yra, užsidaro net, vandens nuleidimui irgi yra. Net šiuklšių dėžė yra! Ko aš čia kabinėjuosi….
Be komentarų 🙂 Radom Gili salose. Užeiti kažkaip nedrįsom, o administratorei, matyt, buvo pietų pertrauka 🙂
Ir koks gi viso šito rašinėlio moralas? O moralas tas, kas didžioji nuotraukų dalis yra daryta kelionės pradžioje, bet ne todėl, kad tik tada buvo daugiau šiukšlynų. Ne. Iš pradžių tikrai pykau ir stebėjausi, nesupratau, ko čia visi važiuoja, ko čia visi taip viską nušviečia tik “rožinėm” spalvom. Bet laikui bėgant aš prie jų pripratau ir pradėjau nebepastebėti, pagalvojau, kad visada galiu apsisukti ir grįžti į tvarkingąją Europą ir tikrai tuo džiaugiuosi, o dabar esu čia ir čia irgi yra gražu, tik daug kas kitaip. Priėmiau tą chaosą ir pradėjau matyti daugiau grožio, o tuo pačius ir dar dažniau prisiminti, kad tai, ką matai, priklauso nuo to, ką nori matyti 🙂
Ta proga linkiu užsidėti rožinius akinius ir apsidairyti aplinkui – pažiūrėti į savo pilvotą vyrą ir pamatyti jo “six pack’ą” kad ir kaip giliai jis bebūtų pasislėpęs, pažiūrėti į save veidrodyje ir apakti nuo tobulos savo šypsenos, pažiūrėti į bet ką ir pamatyti tame didžiausią iki šiol dar nematytą tobulybę…
Be First to Comment