Vieną dieną šeimininkė pasiūlė nuvažiuoti apsidairyti į vieną iš kaimų, kuriame gyvena žmonės, dirbantys palmių plantacijose. Hm… Na visai smalsu, kodėl gi ne? Patikrinau žemėlapyje atstumą, „užmečiau“ ekstra laiko, nes čia Š. Sumatra ir išvažiavome. Ir vėl pamiršau – taigi neplanuoti reikia… Bet ar gali, žmogau, įsivaizduoti, kad 6-7 km atstumą „važiuosi“ 2 val.?! Įsivaizduoti negali, bet važiuoti tenka.
Atrodo vos pusvalandis nuo miesto, kuriame gyvename, bet nusukus iš pagrindinio kelio, atsidūrėme visai kitame pasaulyje. Jame nėra asfaltuoto kelio, o vietinis “žvyrkelis” išmuštas sunkvežimių, kuriais vežama žaliava palmių aliejui.
Tie patys sunkvežimai kartais užma praktiškai visą kelią, kuriame reikia kažkokiu būdu dar ir prasilenkti. Šiaip turtingų žmonių su automobiliais čia nėra, taigi keliauti motoroleriais daug patogiau (jei taip galima pasakyti apskritai važiuojant šiuo keliu). Na bet mes buvome “turtingi žmonės”, taigi teko bildėti automobiliu…
Pirma mintis, kuri šovė man į galvą, įvažiavus į kaimą: “oho, maždaug 100 metų atgal….”! Nėra kelio, nėra gatvių, namukai mediniai ir visiškai paprasti.
Gal ir nieko “stebuklingo”, kad nėra gatvių ir namukai paprastai, bet gana liūdna, kad nėra nei geriamo vandens, nei vandens praustis, o elektra tik ribotame plote. Viskas, ką jie turi, tai “upė”, kuri yra ir vonia, ir tualetas, ir virtuvės krauklė plauti indus, ir kai kam – žaidimo vieta…
Kelyje per kaimą į vieną pusę užtrukome geras kelias valandas. Pagaliau, pagalvojau, baigėsi, jau judame link išvažiavimo…Ir tada sutikome maloniai besišypsantį vietinį, kuris dar maloniau patarė nevažiuoti toliau tuo pačiu keliu, o verčiau apsisukti, nes už poros kilometrų visą kelią užblokavo didžiulis sunkvežimis ir mes tiesiog neprasilenksime. Pirma mintis – apsiverksiu, nenoriu vėl bildėti atgal tuo pačiu duobėtu keliu, kuris vietomis toks siauras, kad net baisu važiuoti, o “tilteliai” visai neprimena tiltų, tiesiog padrikos lentos! Bet teks… Ir tada tiesiog pasidžiaugiau, kad kažkas vis dėlto įspėjo, nes būtų buvę dar liūdniau ten įstrigti.
Visokios mintys sukosi pakeliui atgal. Kaip? Kodėl žmonės čia gyvena? Kodėl jie nesitvarko? Kodėl nieko nedaro, kad buitis būtų geresnė? Kliausiau to paties ir savo šeimininkės, daug diskutavome tiek su ja, tiek su kitomis merginomis, kurios keliavo kartu. Šeimininkė pasakojo, kad prieš 20 metų situacija buvo dar prastesnė, nes nebuvo nei šito duobėto kelio, pravažiuoti buvo iš viso neįmanoma, o elektros nebuvo apskritai. Dar pasakojo, kad čia susidėjo keli dalykai – tiek vieta nėra tinkamiausia gyventi dėl šiek tiek toliau esančios didelės upės, kuri kartais užlieja vietoves ir “nuneša” visus namus, tiek ir “valdžia” bei plantacijų savininkai (didelės kompanijos) nelabai investuoja į gerovę. Bet juk apsitvarkyti ir apsišluoti galima ir be valžios ar kažkieno kito pagalbos, sakiau aš? Taip, bet žmonės visą dieną sunkiai dirba planacijose, taigi namie, matyt, nebėra jėgų kažką daryti, prisideda dar ir kultūriniai skirtumai. Atsakymas, tikriausiai, kažkur per vidurį – nėra vieno paties kalčiausio, bet nėra lengva viską pačiam vienam pasidaryti.
Važiavau ir mąsčiau: pati niekada gyvenime nebūčiau sugalvojusi čia atvažiuoti nei viena, nei su bendrakeleiviais, bet džiaugiuosi, kad čia atsidūriau. Tikrai buvo įdomu pamatyti apylinkes, sužinoti daugiau apie vietinių gyvenimą, smagu sutikti žmones, kurie, nepaisant sunkaus ir vargingo gyvenimo, šypsosi pačia nuoširdžiausia šypsena.
Be First to Comment