Antradienį buvo ta diena, kai klausiau savęs „ir už ką man tai!?“. Dar klausiau „tai kas toliau, jei tokie klausimai iš pat ryto?“. O toliau va kas…
Susiplanavau nardymo kelionę, bšk sukąstais dantimis, nes nardymas nepigus malonumas, bet gi Bunaken yra viena iš Pasaulinio lygio vietų! Susiradau nardymo centrą, sutarėm kainą ir nuolaidą, bet iki kurorto atvykti turėsiu pati apie 7:30 ryte. Nardymo kurortas maždaug pusvalandis kelio nuo mano vietos. Atsikeliu ryte, važiuoju su taksi, vėluoju kelias min., parašau, kad vėluosiu, bet atvyksiu. Atvykau. Vadybininkas pasitinka ir sako, kad šiek tiek vėluosim išvykti, nes keli nardytojai, kurie prisijungs, irgi šiek tiek vėluoja. Nieko tokio, pamaniau, šiek tiek tai šiek tiek (mintyse „šiek tiek“ įsivaizduoju 10 -15 min.). Praeina pusvalandis. Aš jau viską išsimatavusi, apsirengusi ir pasiruošusi. Ok, ne 10 – 15 min., na pusvalandis, ką padarysi. Praeina valanda. Sėdžiu. Jaučiu, kad kaupiasi pyktis. Aš gi lėkiau su taksu, kai galėjau atvažiuoti su viešuoju transportu 10 kartų pigiau…. Kvėpuoju. Žiūriu į laivą ir mąstau „kažin kokią pamoką man šį kartą siunčia likimas?“.
Prieina vadybininkas, atsiprašinėja, sako „matyt turėsiu tau ekstra nuolaidą padaryti“. Mhm, numykiu ir pagalvoju „nu už taksi galėtų ir sumokėti. Pakalbėsim po nardymo“. Praeina dar pusvalandis, taigi iš viso 1.5 val. Ir tada pagaliau! Atvyko likusieji kolegos! Pasirodo, įvyko kažkoks nesusipratimas su viešbučiu ir jie ramiai savo kambariuose laukė, kada juos pakvies. „A!!!!“ desperatiškai mintyse sušunku, bet galų gale apsidžiaugiu, kad pagaliau tuoj išvyksime. Tiek to tie taksi, išsiaiškinsiu vėliau, o dabar – judėkim, noriu nardyti!
Tada vėl prieina vadybininkas. Žiūriu į jį, klausau ką sako, ir negaliu patikėti: „kadangi mes tiek daug vėluojame išvykti nardyti, aš šiandien nardau NEMOKAMAI!“ :). Vos spėjau užčiaupti tą lietuvišką kuklumą ir jau pro dantis besiveržiančią frazę „ką jūs, tikrai nereikia“ laiku pakeisti į šiek tiek nustebusį, bet nuoširdų „AČIŪ!“. Mintyse vėl rėkiu „A!!!“, bet ši kartą, žinoma, iš džiaugsmo! 3 nardymai nemokamai, valio!!
Visa išsišiepusi pasišokinėdama įlipu į laivą ir vykstame nardyti 🙂 Nardytojai kolegos – visi kinietukai. Žiūriu į juos, šypsausi, akys mano didelės, o viduje juokas ima, kaip jie dėl visko panikuoja, kaip greitais kapotais judesiais laksto po laivą, pakuoja milijoną visokių įrenginių, specialių nardymo drabužių ir t.t. Po kurio laiko prie manęs „prisistato“ dvi draugės kinietukės, iš kurių viena, pasirodo, bus mano nardymo bičiulė (nardoma visada poromis dėl saugumo). Viena draugė (mano bičiulė) – panikuotoja, kita – reguliuotoja. Panikuotoja nekalba angliškai, todėl reguliuotoja viską reguliuoja ir vertėjauja.
Sureguliavusi panikuotojos draugės nardymą, po kelių minučių prie manęs vėl prieina reguliuotoja ir pasakoja, kad pietauti po dviejų nardymų grįšime atgal į nardymo centrą, o ten brangu, patiekalas apie 10 USD ir nieko gero. Tada reguliuotoja kapota anglų kalbą man toliau ir sako: „tai va, mes turime viešbutyje savo katiliuką, aš esu virėja, išvirsiu sriubytės su makaronais ir daržovėm, tu eisi su mumis ir mes papietausime skaniai ir pigiai“. Nežinau, ar nuo įsakmaus tono, ar nuo pasimetimo tiesiog išsišiepiau ir atsakiau „OK“ :). O tuo tarpu mintyse… „nu ir dienelė“ 🙂 🙂 🙂
Beje, tie pietūs buvo vieni skaniausių mano ragautų pastaruoju metu. Gal po nardymo (visada po vandens norisi valgyti), o gal tiesiog nauji skoniai. Tik spėjau atsisakinėti, kad nepersivalgyčiau prieš trečią nėrimą, nes negerai, bet reguliuotoja vis tiek prikrovė pilną lėkštę ir dar desertui įdavė tris bananus. Paklaususi, kiek aš čia turiu sumokėti, ar pan., išgirdau gal kokį milijoną kartų „no no no no!“. Tiesiog ir vėl nusišypsojau 🙂
Nepasiant viso rytinio vėlavimo ir skubotumo, visa diena, visi vaizdai buvo nuostabūs. Nepamačiau “reef sharks” kaip norėjau, bet buvau vienintelė, kuri pamatė “white teeth shark”. Ką jau kalbėti apie visą kitą povandeninę gyvūniją nuo didžiųjų vėžlių grupelių iki 1 cm miniatiūrinių jūros arkliukų, krevetyčių ir krabiukų, kuriuos dar reikia sugebėti įžiūrėti 🙂
O atsakant į klausimą „kažin kokią pamoką man šį kartą siunčia likimas?“, grįžusi į viešbuti, prisiminiau seną gerą posakį „nėra to blogo, kas neišeina į gerą“. Dar atsakant į kitą klausimą „ir už ką man tai!?“, tikriausiai „už tai“, kad prisiminčiau tokias dienas, kaip ši, kai kitą kartą sau tą klausimą ir vėl užduosiu… 🙂
p.s. Trys nardymai su visos įrangos nuoma kainuoja 110 EUR, t.y. maždaug 11 nakvynių viešbutyje 🙂
Be First to Comment