Kai apsisprendžiau keliauti po Indoneziją, viena iš vietų, kurią labai norėjau aplankyti, buvo Borneo sala, nes ten yra orangutanai. Visada žavėjo šių gyvūnų panašumas į žmones, norėjau pamatyti juos gyvai iš arti ir ne kokiam zoologijos sode, o ten, kur jie natūraliai gyvena – džiunglėse. Ir kai sužinojau, kad juos galima pamatyti ir Š. Sumatroje, tai buvo viena iš priežasčių čia atvykti.
Sumatra – didelė sala, keliai arba prasti, arba juose labai intensyvus eismas, taigi keliavimas užtrunka. Atsikėlėme anksti ir išvykome į vietą. Kadangi turėjome užsukti pasitikti dar poros draugų, galų gale į Bukit Lawang (čia jau ta vieta, kur yra džiunglės) atvykome vakare, po 8 val. dardėjimo automobilyje ir 2 val. spustyje, taigi iš viso – 10 val. kelionės. Ir vis dėlto, kai prisimenu šią kelionę, šypsena veide didžiausia, nes beveik visą kelionę dainavome – indoneziečiai tiesiog pamišę dėl karaokės!
Bukit Lawanng – mažas miestelis, įsikūręs šalia kalnų upės ir džiunglių, kuriose natūraliai ir gyvena orangutanai. Atvykus čia galima keliauti po džiungles, apsilankyti šikšnosparnių oloje arba plaukioti pripūstais ratais sraunia kalnų upe. Pastarasis užsiėmimas laaabai smagus 🙂
Keliauti po džiungles galima nuo 1 iki 7 dienų. Kuo ilgiau keliauji, tuo didesnė tikimybė pamatyti ne tik orangutanus, bet ir Š. Sumatros tigrą. Mes pasirinkome keliauti vieną dieną, tokia kelionė prasideda 9 val. ryto ir baigiasi apie 3 val. po pietų. Pamanėm, kad pakaks ir orangutanų 🙂 Tik pradėjusi keliauti supratau, kad džiunglės yra džiunglės – keliauji kitų pramintais takeliais arba maždaug takeliais, kalnai statūs, nuolat kopi į kalną arba juo leidiesi, o kopiant tiesiog įsikimbi į medžių šakas arba šaknis.
Po poros valandų kelionės prisėdome pailsėti ir užkąsti vaisių. Šnekučiuojamės, skanaujam vaisius, klausiam gido, kada gi jau pradės tie orangutanai lįsti iš savo slėptuvių ir mes juos galėsime pamatyti? Vos tik paklausėme, girdim, kad kažkas jau šūkčioja – matau matau! Kaip tik tuo metu iš viršaus pamatėme besileidžiantį artyn mūsų, o tiksiau – mūsų vaisių. Per dvi sekundes viską susipakavome ir traukėmės, nes maitinti laukinių gyvūnų negalima, kitaip jie pripranta ir tampa agresyvūs, puola po džiungles vaikščiojančius žmones, norėdami atimti jų daiktus ir maistą.
Šiaip arti prie jų eiti nepatartina, bet kelias foto iš arčiau padaryti pavyko, woohoo!
Vaisių niekas neatėmė, visi sveiki gyvi, traukiame toliau. Pakeliui sutinkam laukinį povą ir didžiulį driežą, o vėliau ir žymiąją orangutanę. Ji yra patelė, taigi agresyvesnė, saugo savo vaikus. Pasirodo, praktiškai visi gidai yra “paragavę” jos įkandimų ir visi atpažįsta, kada jos nuotaika gera, kada bloga. Mums pasisekė – nuotaika buvo gera ir galėjome kelias minutes pabūti netoli, pažiūrėti, pafotografuoti. Keistas, bet kartu ir įspūdingas jausmas – žiūri jai į akis, atrodo tokia žmogiška, neagresyvi, lyg kažką tau nori pasakyti, lyg supranta mus. Gal taip ir yra..? Ir tada ji ateina arčiau, gidas liepia kuo greičiau atsitraukti ir taip net kelis kartus. Galu gale apsisukame ir darome didžiulį lanką, kad grįžtume atgal, bet aplenkdami jos teritoriją. Juk vis dėlto esame jos teritorijoje, o šeimininkus juk reikia gerbti…
Po dar geros valandos laipiojimo aukštyn žemyn, priėjome upę – pietų pertrauka, valio! Gidai greitai paruošia maistą – vaisiai ir patys skaniausi mano kada valgyti atšalę ryžiai 🙂 Gamta suteikia savo magišką skonį viskam…
Tai gerai, kad papietavus, kelionės liko tik maždaug valanda, o po jos – smagiausios mano kada patirtos maudynės sraunioje kalnų upėje tiesiog su drabužiais ir batais bei dar smagesnis raftingas atgal!
Ar vertėjo tiek trenktis ir tiek laipioti? O taip! Tai visiškai kitas jausmas, kai matai gyvūnus jų natūralioje aplinkoje, kai vaikštai po džiunglės ir nežinai, kas kada iš kur išlįs, kai supranti, kad ne tu vienas, žmogau, čia šeimininkas…
Be First to Comment