Flores. Ne veltui jos antrasis vardas „Beautiful island“, t.y. gražioji sala.

Apie Flores salą išgirdau jau būdama Indonezijoje iš kitų keliautojų. Visi susižavėję kartojo, kad čia gražu. Sala žymi tuo, kad iš jos laiveliais dauguma plaukia į Komodo (salų gruė šalia) nacionalinį parką pažiūrėti žymiųjų „Komodo drakonų“, bet yra taip pat ir kitų gražių lankytinų vietų. Tradiciškai šiek tiek pagooglinau (eilinį kartą nelabai detaliai) ir susiplanavau kelionę čia. „Oh my God!“ Rašau ir rankos dreba iš susižavėjimo, norisi verkti, kad nenoriu iš čia išvažiuoti (bet jau turiu kitą bilietą)! Tikiuosi kažkada čia dar grįšiu…

Atvykau į nedidelį miestelį Labuan Bajo, iš kurio organizuojamos kelionės į įvairias salas bei lankytinas vietas. Pradėjau domėtis kas kur už kiek ir vajej… Net galva susisuko nuo įvairiausių pasiūlymų, galimybių ir kai kurių kainų! Ir kur gi viskas pasisuko? Ogi į 3 dienų nardymo kelionę laivu Pasaulinio lygio nardymo vietose! Viršijau visą įmanomą ir neįmanomą biudžetą, bet dar labiau viršijau visus įmanomus ir neįmanomus lūkesčius. Aij, pagalvojau, ateinantį mėnesį gyva būsiu maloniais prisiminimais, o ir svorio šiek tiek numesti visai ne pro šalį… 🙂

Taigi apie nardymą. Net nežinau, kas buvo „topų topas“, nardymas žuvų katile tiesiogine to žodžio prasme 3 kartus per dieną ar nakvojimas viešbutyje-laive po to. Paplaukioti su didingomis Manta ray buvo mano svajonė ir ji išsipildė! Nerealus jausmas, kai šie didžiuliai padarai visai netoli ir nors jie nėra plėšrūs, išlaikyti ramų kvėpavimą reikia pasistengti. Ką jau bekalbėti apie mieluosius vėžlius, miegantį rykliuką korale, įvairiaspalves juokingąsias krevetes ir visą galybę įvairaus dydžio žuvų. Plaukioji žuvų būryje, atplaukia didesnės jas medžioti, o tu pačiame veiksmo sūkuryje… Ėch…

Manta ray. Nuotrauka pasiskolinta iš interneto kol laukiu originalių iš kolegų nardytojų:

Nardymo stovyklos, pasirodo, rimtas užsiėmimas – keliesi 6 val. ryte, lengvi pusryčiai ir 7 val. tu jau po vandeniu 🙂

Tada atgal “namo” į plaukiojantį viešbutį, dabar jau rimtesni pusryčiai, lengvas poilsis ir vėl į “darbą”.

Su pusryčiais reikia atsargiai, nes nu labai norisi visko paragauti, bet vieno nardymo metu pajutau, kad kitą kartą reikia mažiau kimšti. Paklausiau instruktorių: “o kas jei apsivemi po vandeniu”? “Nieko”, sako, “svarbu vemti į kvėpavimo vamzdelį, išsikosai, išsivemi ir ok. Žuvų užtad labai daug aplinkui prisirinks pavalgyti” :):):) Gal tiek to, pamaniau, daug ir taip čia tų žuvų….

Nors diena praleista intensyviai, bet jėgų iš kažkur vis tiek yra, taigi vakare plaukiame į  vieną iš negyvenamų salų palydėti saulės.

Išlipu, žiūriu į smėlį, kažkas kitaip – pasirodo, jis rožinio atspalvio. Wow! Šis atspalvis atsiranda dėl mažyčių kriauklinių organizmų, kurie mirę susimaišo su koralais bei kalcio karbonatu. Tokie paplūdimiai yra  Indonezijoje, Kretoje, Filipinuose bei dar keliose vietose Pasaulyje.

Pažiūrėti saulėlydžio reikia pereiti į kitą salos pusę, taigi lipame į nedidelį kalnelį. Keistas ir kartu nepakartojamas jausmas, kai nuo vienos viršūnės matai visus salos kraštus. Kažkada labai norėjau išsilaipinti nedidelėje negyvenamoje saloje, vat dabar čia ir atsidūriau.

Trys dienos ir dvi naktys prabėgo kaip viena minutė, kurios kiekviena sekundė pilna įspūdžių. Laikas lekia, greitai vėl reikės skristi, o dar taip ir nepamačiau žymiųjų Komodo drakonų, dėl kurių čia atvykau! Svyruodama nuo 3 dienas praleisto laiko vandenyje, nulingavau į artimiausią agentūrą, kad ryt vėl plaukčiau į dar vieną iš salų Komodo nacionaliniame parke. Kitą dieną, vėl 6 val. ryte aš jau pasiruošusi ir plaukiame į Rincca salą. Nors akys dar užtinusios nuo miego, bet greitai jas išplečiu ir vėl gėriuosi vaizdais. Ryto migloje susilieja dangaus ir vandenyno horizontas, kurį vis praskiria įvairaus dydžio ir įvairių formų gyvenamos bei negyvenamos Komodo nacionalinio parko salos…

Laivelis paprastas, bet užtad greitas. Užsimanau į WC. Kairėje pusėje “WC”, o dešinėje net nežinau, gal evakuacinis išėjimas? 🙂

Maždaug pora val. kelionės ir mes pagaliau Rincca saloje. Mums laabai pasisekė, nes tik įžengus į parką, čia jau “laukė” didieji driežai (kitaip dar vadinami varanai arba drakonai), kurie ramiai sau ilsėjosi pavėsyje ir slėpėsi nuo saulės tiesiog po vietinių gidų nameliais. Varanai – vienintelė iki šių laikų išlikusi varaninių šeimos driežų gentis. Būtent tokios rūšies varanai/driežai yra tik Komodo nacianaliniame parke. Jie yra stambūs, iki kelių metrų ilgio, gyvena ant žemės paviršiaus. Varanai yra mėsėdžiai, jų seilėse yra nuodų, užkrečiančių įkandimo vietą.

Šie driežai kiaušinius deda duobėse, kurias vėliau užkasa, kad niekas nerastų. Ir vėl pasisekė – ne dažnas vaizdas, kai iš urvo išlipa patelė.

Maistui šie driežai medžioja čia pat gyvenančius Azijinius buivolus bei kitus gyvūnus. Sumedžiotą grobį jie dalinasi ir vieno buivolo užtenka keliasdešimčiai driežų, kurie viską ryja tiesiog su kaulais. Paliekami tik skeletai. Gal sunku nuryti? 🙂

Maždaug 1.5 val. pasivaikščiojimo po parką, visi sveiki ir gyvi, driežai-drakonai pamatyti, Komodo misija įvykdyta 🙂 Pakeliui atgal sustojame snorklinti poroje vietų. Prisipažinsiu, kad po 3 dienų nardymo paviršinis snorklinimas manęs nelabai sužavėjo, bet Komodo parkas nesiliauja stebinti ir žavėti, taigi aš megavausi nuostabiais paplūdymiais mažose negyvenamose salos su nuostabaus baltumo smėliu ir dar nuostabesnio skaidrumo vandeniu.

Atsiprašau už asmeninę foto sesiją, bet vien žodžiais sunku perteikti tą jausmą, kai norisi lakstyti po vandenį ir krykštauti kaip vaikui “KAIP FAINA!!!!” 🙂 🙂 🙂

Komodo nacionalinis parkas (čia tas, kuriame nardžiau šalia Flores), tai tik dalis nuostabaus salyno šalia Flores salos. Taip išeina, kad pačioje Flores nelabai ir pabuvau,  nes grįžau ten tik kelis kartus pernakvoti. Linkiu sau čia dar kažkada sugįžti, nes o kaip gi vulkanas su trijų spalvų ežerais viduje, kaip senovinis Waereboo kaimas, kaip kitos nuostabios šios gražiosios salos vietos…?