Kaip kūdikis išsimiegojusi po tik ką pramintų 15 km. Bromo vulkane, atsikeliu ryte ruoštis ir vėl į kelionę. Jaučiu skausmą sėdmens raumenyse. Iš dalies džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad vis dar turiu raumenų (po šitiek mėnesių nesportavimo), o jų tikrai prireiks, nes šiandien naktį vėl laukia kita viršūnė, kurią turiu “užkariauti” 🙂 Ijen vulkanas – dar viena vieta, kurią norėjau aplankyti Javoje dėl ten esančių mėlynų liepsnų ir sieros kasyklų.
7 val. kelionės autobuse, vakarienė šlapiais plaukais lauke kai temperatūra +12, kelios valandos miego ir vėl keltis 00:45, nes 01:00 val. pajudame link vietos, kur prasidės kelionė. Taip, plaukų džiovintuvą vis dar turiu, visur su manim jis keliauja. Kodėl nepanaudojau? Bandžiau, bet saugiklius išmušė 🙂
Atvykstame į vietą ir pradedame kopti. Šis kopimas gana nesudėtingas, nes visada eini asfaltuotu keliuku į viršų. Kai kur stačiau, kai kur ne taip, dažnai sustojame, palaukiame kitų. Užkopiame beveik iki viršūnės, tada gidas informuoja, kad dabar reikia išsinuomuoti dujokaukes ir tai kainuos apie 3.5 Eur. Nedaug, bet aš vakar viską išleidau vakarienei ir dabar turiu tik 2 Eur 🙂 Deruosi, bet nuolaidų nėra. Klausiu, gal bankomatą turi tada, gal kortelių skaitytuvą (vos valdausi nerėkusi)?! Aš, žinoma, tokia ne vienintelė. Nuolaidų vis tiek nėra. Mes iš principo nesinuomuojame tų kaukių ir kopiame iki pat viršūnės. Viršūnėje susitinkame daugiau “nuomuotojų”, kurie iš pradžių irgi “laiko” stabilią kainą, nes į juos šnairuoja mūsų gidai, bet vėliau pavyksta gidams nematant susitarti dėl mažesnės kainos ir galų gale turime viską, kad galėtume leistis į kraterį, dėl kurio čia tiek toli trenkėmės.
Leidžiamės žemyn, dar tik apie 3 val. nakties, bet jau sutinkame pirmuosius darbininkus. Turistų krūvos, taigi mes iš tikrųjų vaikštome tais pačiais akmenuotais keliukais, kuriais jie lipa į viršų.
Mėlyna ugnis matosi jau iš toliau, bet skubu leistis žemyn, pamatyti iš kuo arčiau. Apačioje sutinkame daugiau darbininkų. Keistoka šiek tiek atvykti kaip turistei apžiūrėti, kaip kiti dirba.
Mėlyna ugnis atsiranda dėl to, kad iš vulkano gelmių išeina dujos, kurios susidaro dėl ten degančios sieros. Visai tai vyksta esant aukštam spaudimui ir temperatūrai, o kai dujos susijungia su oru, jos užsidega. Ši vieta yra didžiausia tokia visame Pasaulyje. Ir kai sužinai tokius faktus, aišku, kad norisi prieiti kuo arčiau! Gidai perspėja per arti neiti, kelis kartus “vaiko” smalsuolius, bet ėch tiek “turistai”… Susirandu kompanjoną ir priartėjame maksimaliai. Jaučių šilumą nuo liepsnų išorėje, o viduje drebuliuką nuo matomų vaizdų 🙂
Wow, nerealu, norisi žiūrėti, vaikščioti aplinkui, stebėti. Po truputi pradeda švisti, taigi nutariame judėti atgal, pasitikti saulės. Pakeliui vis atsisukam, vis norisi paskutinį kartą žvilgterėti. Galų gale, pamačius ir vėl vietą gražiems vaizdams, tiesiog sustojame čia dar pusvalandžiui ir mėgaujamės. Bus tų saulėtekių, o va tokių kraterių nebe..
Į viršų grįžtame jau visai prašvitus, viskas vėl kitaip nei tamsoje. Sieros kvapas jau nebe toks erzinantis, galima nusiimti kaukes. Fu…
Sutinkame pakeleivius, kurie nesileido į vidų ir jie tik patvirtino, kad viršuje nieko nepraleidome (apie tai buvau skaičiusi). Woohoo, pagalvojau, tikrai džiaugiuosi, kad skyriau laiko pasižvalgyti apačioje neskubėdama. Užtad kelionė atgal žemyn buvo malonus netikėtumas, nes ir vėl galėjau grožėtis debesyse paskendusiomis vulkanų viršūnėmis!
Dar kelionės pradžioje buvau sutikusi vieną keliautoją, kuris pasakojo, kad kartą įkopęs į vieną vulkaną, nori kopti vėl ir vėl. Dabar jį puikiai suprantu. Tas jausmas, kai stovi virš debesų, jį norisi patirti vėl ir vėl…
Dar daug Indonezijoje vulkanų ir daug ką yra pamatyti į juos kopiant, bet kol kas 1 vieta atitenka Bromo vulkanaui, 2 – Ijen, o 3 – Batur Balyje.
Be First to Comment