Š.Sumatra – sala, kurios lankyti šiaip jau neplanavau, bet kadangi norėjau kurį laiką pabūti ramiau, nelekiant ir kartu paturistauti, susiradau vietą savanoriauti ir atvykau. Ar pabuvau ramiai? Tikrai ne! Ar patiko sala? Būtų visiškai nieko ypatingo, bet sutikti žmonės padarė ją ypatingą.
Sunku aprašyti visą mėnesį trumpai, taigi šį kartą tiesiog tai, kas liejasi iš galvos:
Nusileidžiu Medano (Š.Sumatros sostinė) oro uoste ir važiuoju į traukinių stotį. Pakraupau, kaip žmonės gali taip gyventi? Palei bėgius ištisus kilometrus driekiasi lūšnynai. Maniau, kad tokie vaizdai tik Indijoje ir giliai viduje nenorėjau jų matyti. Vėliau, keliaudama po Š.Sumatrą, mačiau daugiau panašių vaizdų ir tiesiog pripratau.
Medano traukinių stotyje mane turėjo pasitikti būsima „šeimininkė“. Skambinamės, ieškom viena kitos, niekaip nepavyksta išsiaiškinti ir susitikti, nors stotis ir nėra didelė. Tada ji sako: „būk, kur esi“ ir pasirodo po kelių minučių. Kaip čia taip, pagalvojau? Paprastai – ji tiesiog paklausinėjo aplinkinių žmonių, ar jie matė „baltąją“ užsienietę, nes aš ten buvau tokia vienintelė 🙂 Ir nesistebiu, kad nėra daugiau turistų, nes Medane NĖRA ką veikti. Man šis miestas primena Lenkiją maždaug 1995, kai viskas buvo nuklota reklamomis ir negalėjai susigaudyti kur kokia gatvė. Nepaisant to, atsimenu šias kelias dienas labai smagiai. Apsistojome pas šeimininkės draugę, kuri mus maloniai priėmė, vaišino indonezietiškais patiekalais, aprodė Medaną (t.y. parodė, kad nėra ko rodyti :))…
Pagaliau atvykome į Kisaraną – visiškai toks pat, kaip Medanas, tik mažesnis. Šeimininkė (jos vardas Theresa) turi daug draugų, taigi praktiškai kasdien vis pas kažką lankydavomės. Vienas iš įdomesnių atsiminimų – tradicinės Batak etninės grupės sužadėtuvės, į kurias buvome pakviestos. Nuotaka ir jaunikis susipažino bei tuokiasi savo noru, bet visa kitą – tradicijos. Ratu susėda abiejų pusių vyrai ir derasi: iš pradžių dėl kainos už nuotaką, vėliau dėl vestuvių detalių (kurią dieną, kurioje vietoje, kuriuo metu kas vyks ir pan.). Moterys tuo tarpu nešioja vaišes arba sėdi nuošaliau ir klausosi. Nuomonės nereiškia 🙂 Maistas tikrai skanus, gerai, kad jau prieš tai buvau pasipraktikavusi valgyti ryžius rankomis, praverčia, pasirodo 🙂
Šia svarbia proga paskerdžiama kiaule (ši etninė grupė – krikščionys), o jos svarbiausios dalys padalinamos svarbiausiems pagal rangą žmonėms kaip pagarbos ženklas (tėvai, visokie dėdės ir t.t.). „Tradiciškai indonezietiškai“ viskas sudedama paprasčiausiai į maišelius.
Sutarus dėl sumos, dalis jos mokama nuotakos tėvams iš karto ir visas sutarimas užtvirtinamas irgi kiaulės dalimi. Vos susivaldžiau neprunkštelėjusi, kai pamačiau virtos kiaulės gabalą ant milijonų Indonezijos rupijų krūvos :):) Už nuotaką sutarta sumokėti 15.000.000 Rupijų (apie 1000 Eur), „kaina“ priklauso nuo išsilavinimo ir pan.
Pasivaišinus, vis dar vyksta detalių aptarimas, papildomai patiekiamas „desertas tik vyrams“ (?). Vienas dalykas, su kuriuo negaliu susitaikyti Indonezijoje – jie rūko visur! Rūko klubuose, baruose, namuose prie besilaukiančių moterų ir netgi viešajame transporte. Aaaa!
Sėdėjau, nieko nesupratau, ką kalba ir džiaugiausi, kad esu iš Europos, kur dėl savo vestuvių sutuoktiniai detales planuoja patys. Nors ta dalis, kur duoda pinigų už nuotaką, gal ir nieko verslo planas? 🙂
Vairuotojo pažymėjimas „per pažintis“. Žinojau ir net buvau susidūrusi su kyšiais, kuriuos reikia mokėti Indonezijoje, jei vairuoji be tarptautinio pažymėjimo. Jį pasidaryti galima per JAV, susimokėjus tam tikrą sumą. Mano nuomone, tai visiška nesąmonė, nes jokio egzamino nelaikai, o tiesiog gauni popiergalį metams. Tai kam visai tai? Taigi apie vairavimą be pažymėjimo. Theresos draugas yra policijos vadas, taigi jis tiesiog parašė „raštelį“, kurį vežiodavausi su savimi ir kuriame sakoma maždaug „mieli kolegos, Viktorija nori keliauti po Indoneziją, taigi jei jau ją sustabdėte, palinkėkite geros dienos ir maloniai leiskite keliauti toliau“ (tekstas pakoreguotas su mano ironija :)). Normaliai, ane?! O štai čia ir mano „pažymėjimas“ :):):):)
Vėliau, tas pats policijos šefas pakvietė į atvirų namų vakarėlį. Čia tokius daro po Ramadano, kai visi musulmonai po mėnesio buvimo ramiai, lanko artimuosius ir draugus. Ir kai vakarėlio metu kaip iš giedro dangaus į rankas įgrūdo mikrofoną ir maloniai „nutempė“ ant scenos padainuoti karaokė (čia, kaip jau kažkada minėjau, visi dėl jos pakvaišę), nelabai buvo kur dėtis. Pavarčiau akis ir prisiminiau „raštelį“ – už viską reikia atsidėkoti gyvenime…
Nauja išbandyta transporto priemonė „bechak“. Prie motociklo pritvirtinta dalis maždaug 2-3 keleiviams vežti. Praktiškai visi jie yra savarankiškai pasigaminti, bilda, trata, vos važiuoja, bet pigu 🙂
Kisarano turgus. Užtenka pažiūrėti nuotrauką ir prisimenu vaizdus bei kvapus. 30 laipsnių karštis, viskas sudėta ant žemės: žuvis, mėsa, vaisiai, daržovės. Neseniai palyta, visur pliurzos – tiesiog „kvapų“ įvairovė! Gal dar prisidėjo ir tai, kad lankiausi ten vos atvažiavusi, tikrai buvo šokas. Vėliau keliaudama pamačiau, kad visur čia taip….
Š.Sumatra yra 4 pagal dydį Pasaulio sala. Kažkada čia buvo didelės džiunglės, o dabar apie 80 proc. užima palmių, iš kurių gaminamas aliejus, plantacijos. Iš pradžių pagalvojau, kaip gražu, egzotika, bet iš tikrųjų tai verslas, kuris labai alina dirvožemį, o blogiausia tai, kad dėl palmių buvo iškirsti didžiuliai džiunglių plotai, kartu išnaikinta daug augalų ir gyvūnų rūšių.
Teko lankytis išlikusiose džiunglėse, kurios vietinių iniciatyva saugomos tiek nuo palmių plantacijų, tiek nuo šiukšlinimu pasižyminčio vietinių turizmo. Mus čia atsivežė, nes mes – kultūringi baltieji vakariečiai 🙂
Na ir topų topas – foto su manimi :):):) Azijiečiai pamišę ne tik dėl karaokės, bet ir dėl fotografavimosi, o ypač “selfiukų”. Bet dar labiau pamišę dėl fotografavimosi su vakariečiais baltaisiais užsieniečiais! Tiek Kisarane, tiek važiuojant po apylinkes vietiniai nuolat prašydavo su manimi nusifotografuoti. Kartą, vaikščiojant nedideliame parke, nusifotografuoti su manimi paprašė kelios merginos, tada mus pamatė daugiau žmonių ir po kelių minučių susidarė eile! Atrodo smagu, bet kai per dieną fotografuotis paprašo mažiausiai 10 žmonių ir tie 10 žmonių fotografuojasi po 10 nuotraukų, greitai smagumas dingsta… Greitai išmokau indonezietiškai pasakyti, kad viena nuotrauka nemokama, o už kitas reikės mokėti. Ėch… Suprantu dabar, ką jaučia įžymybės… 🙂 Beje, nuotraukoje – vietinio “Bolivudo” aktorius, kurį sutikau kirpykloje ir kuris taip pat paprašė su manimi nusifotografuoti:
Nors Sumatra yra didelė sala, joje lankytinų objektų, palyginus su kitomis Indonezijos salomis, yra mažiau, o keliauti užtrunka. Jei kas klaustų, ar verta ten vykti, sakyčiau hm… Ir nors ji nebuvo kelionės planuose, vis dėlto džiaugiuosi, kad joje apsilankiau. Kaip turistė galėjau pagrindinius objektus apžiūrėti per savaitę – pusantros, bet kaip keliautoja be plano praleidau mėnesį, per kurį pamačiau daug neturistinių, bet kartu įdomių vaizdų ir sutikau daug nuostabių žmonių.
Daugiau įspūdžių iš Š.Sumatros:
Singapūro dydžio Samosir sala ir Toba ežeras supervulkano krateryje;
Kelionė į Bukit Lawang pažiūrėti Š. Sumatros orangutanų;
Įspūdžiai iš palmių aliejaus plantacijų kaimo.
Be First to Comment