Atskridau į Yogyakartą (trumpiau ir patogiau tiesiog Jogja) vėl savanoriauti ir be didelių lūkesčių šiai vietai. Jei būčiau apsilankiusi iš karto po pvz. Europos miestų, sakyčiau, kad Jogja nieko gero, bet… Kai pakeliavau po Indoneziją ir tik dar labiau įsitikinau, kad ši šalis yra gražios gamtos, o ne miestų šalis, į Jojgą pažiūrėjau kitomis akimis. „Pagooglinau“ apie lankytinas vietas, pasitariau su vietiniais ir vieną dieną, tiesiog atsikėlusi ryte, sėdau į vietinį autobusą, kuriuo maždaug per pusvalandį atsidūriau centre.
Pirmas dalykas, kuris iš karto krito į akis, tai nauja transporto priemonė. Ji irgi vadinasi „bechak“. Tai dviračiai arba motociklai su priekaba priekyje porai žmonių vežti. Nu man sąžinė neleido jais važiuoti, kai pamatydavau, kaip tie vargšai, dažniausiai gerokai vyresni už mane, juos mina. Jogjoje apskritai pilna visokių transporto priemonių vienoje vietoje: važiuoja džipas, jam kelią dėl akivaizdaus greičių skirtumo blokuoja „bechakas“, kurį ramiai mina perkaręs vyrukas, o „bechaką“ lenkia karieta su arkliu. Dar tarp jų malasi visur pralendantys ir visur sugebantys įsisprausti motoroleriai. Ai, ir dar kažkur važiuoja autobusai… 🙂
Populiariausios lankytinos vietos įsikūrusios maždaug viena šalia kitos, taigi puikus maršrutas pasivaikščioti pėstute. Viena jų – karaliaus rūmai (Kraton). Jie iki šiol naudojami. Rūmai kitokie, nei Europoje: daug atvirų erdvių, nedaug baldų, nedaug ir namų apyvokos daiktų, bet tikrai gražu.
Šalia rūmų yra meno dirbtuvės, kurios įsikūrusios pagalbinėse patalpose. Menininkai ir dabar ten gamina lėles lėlių teatrui. Šiaip tikrai sužavėjo, kaip kruopščiai milimetras po milimetro išgaunami ornamentai ant odos, o vėliau viskas išmarginama įvairiausiomis spalvomis.
Jogja tuo garsėja, kaip ir batikos dirbiniais. Batika, tai technika, kai dalis audinio padengiama vašku, o tada dažomas. Vašku padengtos dalys išlieka nedažytos, taip atsiranda ornamentai.
Šalia karaliaus rūmų yra vadinama vandens pilis Taman sari. Apie ją atsitiktinai sužinojau, nes viena mergina paklausė, gal aš žinau, ar ji arti. Abi „pagooglinom“, ogi visai čia pat! Reikia aplankyti, pamaniau 🙂 Pati „pilis“ vėlgi paprasta, jos viduje yra keletas baseinų, kaip suprantu, nebuvo gyvenama, nes ten tie baseinai tik ir yra.
Visi šie objektai apsupti siauromis gatvelėmis, kurios priminė Užupį – ten gyvena vietiniai, bet kartu yra ir daug visokių parduotuvėlių, meno dirbtuvių, kavinukių, galerijų, net požeminė mečetė. Smagu jose „pasiklysti“.
Kaip ir kiekvienas didmiestis, Jogja irgi turi „pagrindinę“ gatvę. Ji vadinasi Jl. Marioboro. Negaliu pakęsti Kaziuko mugės grūdalynės, taip pat nesu prekybos centrų fanatikė. Būtent taip galiu apibūdinti šią gatvę, bet bet bet… Ir kas gi galėjo patikėti, kad man čia patiks? Supratau, kad tikrai buvau pasiilgusi miestui būdingo šurmulio, būti ne vienintele turiste ir užsisakyti šviežiai pagaminamo maisto (indoneziečiai virtuvėje paprasti – pasigamina ryte kažką ir po to visą dieną tą patį valgo net nešildydami. Juk ir taip karšta, ane?).
Šioje gatvėje pilna įvairiausių prekeivių, taigi nusipirkti lauktuvių marškinėlius su Jogja užrašais už 1 Eur tikrai ne bėda. Didžioji dauguma parduotuvių priminė Gariūnus, kuriuose daugiausia batikos gaminiai bei šiaip visokie niekučiai. Tiesa, radau ir porą tikrai neblogų, kuriuose suvenyrai padoriomis kainomis ir visai neblogos kokybės.
Jogja centre buvau porą kartų, bet iš tikrųjų didžiąją dalį apeiti galim ir per vieną dieną. Viskas priklauso nuo to, ko kam norisi, kas patinka. Jojga yra meno ir kultūros sostinė Java saloje, taigi tikiu, kad čia dar galima daug ką pamatyti ir daug kur apsilankyti. Man pakako poros apsilankymų, džiaugiuosi jais ir keliauju toliau į Rytus, link vulkanų 🙂
Be First to Comment