20 dalykų, kuriuos verta žinoti prieš atvykstant į Balį, kad kultūrinis šokas būtų mažesnis

Balis – nuostabi sala, į kurią vieni nori grįžti vėl ir vėl, o kai kurie spjauna ir sako „ko ten visi taip plūsta?“. Į Balį grįžau kelis kartus ir ką sau manote? Tomis pačiomis akimis, tas pačias vietas ir tuos pačius žmones mačiau visiškai skirtingai. Kur paslaptis? Mano atsakymas – lūkesčiuose. Balis gali būti Rojus, gali ir nebūti, bet džiugi naujiena ta, kad visa tai priklauso tik nuo Jūsų! Tereikia šiek tiek pasiruošti, t.y. susiplanuoti ne tik kelionės finansinę bei geografinę dalis, bet ir tam nusiteikti morališkai.

Visas šias patirtis turėjau ir perėjau pati, neretai tuos pačius įspūdžius girdžiu ir iš daugelio kitų, atvykusių čia, taigi dalinuosi 20 dalykų, kuriuos sužinojus ir tiesiog priėmus, man asmeniškai keliauti po salą pasidarė daug smagiau. Tikiuosi pasidarys ir Jums. Kai kurie jau nebestebina, su kai kuriais vis dar turiu iššūkių, bet nepaisant visko, man Balis yra Rojus:

1. Dėmesio! Oro uoste Jūsų tyko taksistai

Jei manote, kad nusileidę Denpasaro (Balio sostinė) oro uoste, galėsite patogiai metro ar viešaisiais autobusais nuvykti į norimą salos tašką, labai nusivilsite. Tokių dalykų čia nėra, bet yra minia taksistų, pasiruošusių nuvežti Jus „bet kur“ už „bet kokią kainą“, žinoma. Jei „bet kur už bet kokią kainą“ važiuoti nenorite, rekomenduoju susiplanuoti, kad Jus pasitiktų dar prieš atvykstant. Galima susitarti su viešbučiais, kuriuose apsistosite, pasiteirauti rekomendacijų čia gyvenančių (turiu minty ir save :)), taip pat galima bandyti naudotis Uber arba Grab programėlėmis. Na o jei jau iš anksto nesusiplanavote, neišsigąskite visų Jus puolančių vairuotojų, o tiesiog nueikite nuošaliau, ramiai įkvėpkite, susidėliokite savo mintis ir pamatysite, kad net ir derybos su jais nėra neįmanomos.

2. Balyje (beveik) nėra kelių eismo taisyklių

Na gerai, išsinuomojote pirmąjį gyvenime motorolerį (arba užsisakėte vairuotoją) ir jau esate apsvaigę iš džiaugsmo, kaip dabar visur lėksite! M…. Pačią pirmą sekundę pajusite, kad visi aplink signalizuoja, lenkia, nepaisydami ištisinių kelio juostų, važiuoja kai dega raudonas šviesoforo signalas, jei reikia, pavažiuoja šaligatviu, dažnai važiuoja priešpriešine juosta ir pan. Atsipalaiduokite, niekur neskubėkite ir, svarbiausia, nesinervinkite, juk vis tiek nieko nepakeisite :). Pasinerkite į šį natūralų chaosą ir netrukus pamatysite, kad vis dėlto jis vienaip ar kitaip veikia. Aš jį vadinu „natūralus savireguliacijos principas“.

Apie žodį „beveik“: didesniuose miestuose arba didesnėse ir intensyvesnėse gatvėse, raudono šviesoforo, praleidimo sukant į dešinę, vis dėlto paisoma, taigi nelėkite jau visai taip drąsiai.

3. Šaligatvių dažnai nėra arba pėstieji juos turi dalintis su motoroleriais bei automobiliais

Šis faktas buvo ir vis dar yra vienas iš tų, su kuriais man sunku susitaikyti. Vakarų Pasaulyje jau kuris laikas visi esame skatinami kuo daugiau judėti, vaikščioti, pažinti apylinkes pėstute ir tuo labai džiaugiamės. Deja, Balyje tai gali pasirodyti ne visada malonumas. Didelėje salos dalyje keliai nėra platūs, šalikelių nėra, taigi eisite važiuojamąja dalimi. Neretai šaligatvių būklė tikrai prasta, todėl nuolat reikia žiūrėti po kojomis, kad apylinkių apžiūra nesibaigtų ligoninėje sulaužyta koja. Beje, ar minėjau, kad Balyje gana įprasta šaligatvį naudoti tada, kai yra kamščiai ir motoroleriai nori tą kamštį apvažiuoti? Arba jei kažkas nori pasiparkuoti automobilį ir  nenori užimti didelės važiuojamosios kelio dalies?

NB! Planuodami Balyje daug kur vaikščioti pėstute, suprasite, kad kartais tai gali būti „misija neįmanoma“.

4. Pėsčiųjų prie perėjos niekas nepraleidžia

Taip, tai dar viena Balio ir apskritai Pietryčių Azijos ypatybė. Jei taip sąžiningai, galite ir pusvalandį prastovėti laukdami, kol kas nors sustos. Eismas neretai intensyvus, visomis kryptimis zuja motoroleriai, tai ką gi daryti? Įkvėpti, apsidairyti ir pradėti eiti, o į Jus atvažiuojančiai transporto priemonei rodyti delną su ištiesta ranka, kuri reiškia, kad Jūs jau pakankamai prisistovėjote ir dabar jau norite pereiti į kitą gatvės pusę. Na ir žinoma, labai intensyviai siųsti Visatai norą, kad į Jus važiuojanti transporto priemonė sustotų laiku… 🙂

5. Keliones matuokite ne kilometrais, o valandomis

Labai dažnai, padėdama sudaryti kelionės maršrutus, išgirstu komentarus „ai, tai čia arti“, „ai, žemėlapyje matau, kad atstumas nedidelis“. Balyje atstumas matuojamas ne kilometrais, o laiku, nes 20 km. gali tekti važiuoti ir visą valandą, jei važiuosite kamščių pilnomis Denpasaro gatvėmis arba serpantinų keliukais Šiaurėje (ir ne tik). Geriausia vadovautis Google ar kt. navigacijos sistemos maždaug paskaičiuota trukme, taip neapsigausite ir neprisiplanuosite aplankyti per daug. Taip pat, visada verta pasiklausinėti turinčių patirties, jau keliavusių po salą.

6. Europietiškų standartų tikėkitės Europoje, o čia – Balis

Jei, atvykę į Balį, tikėsitės, kad visi čia bus punktualūs, gerai mokės anglų kalbą, dalins nemokamus patarimus, apgalvos visas smulkmenas ir patars Jums geriausią variantą, o kainos visur bus aiškiai surašytos, teks nusivilti. Čia NĖRA Europa ar kita Vakarų šalis, čia – Pietryčių Azija, kuri vis dar vystosi, kur dauguma „nesidrasko“ dėl aukštos kokybės standartų, niekur neskuba, o į daugelį dalykų, kuriuos mes pavadintume „problemomis“,  žiūri atlaidžiau arba visai nekreipia dėmesio. Galėčiau vardinti visą sąrašą pavyzdžių, bet bendras patarimas labai paprastas: jei kažkokioje situacijoje pajusite, kad kyla nuostaba, pyktis ar klausimas „kaip jie čia taip gali elgtis, kodėl vėluoja?! Bet AŠ taip noriu arba nenoriu! Ir dar daug kitų“, prisiminkite, kad esate svečiai kitos kultūros šalyje. Bus patiems lengviau, kai šį faktą priimsite, nusiteiksite kelionėje viskam, situacijas spręsite atlaidžiai, su šypsena, NESITIKĖDAMI, kad viskas bus idealu, o kritiką bei pastabas vietiniams mandagiai pasakysite su nuoširdžia šypsena veide.

Beje, labai smagu matyti, kad augant turizmui, atsiranda vis daugiau vietinių, kurie supranta keliautojų poreikius ir tikrai galiu pasidžiaugti, kad kurį laiką pagyvenus saloje, pavyko rasti patikimų partnerių (vairuotojų, gidų ir pan.), kuriems drąsiai galiu nukreipti jei kas prašo parekomenduoti.

7. Balyje daug šiukšlių

Ir tai yra liūdna tiesa. Keliaudami po salą tikrai daug kur išvysite krūvas šiukšlių, jų neretai pilna gatvėje, paplūdimiuose, upėse bei džiunglėse, taip pat neretas yra vaizdas, kai jos metamos iš važiuojančios transporto priemonės. Kiek teko domėtis, visa tai yra dėl to, kad dar prieš keliasdešimt metų plastiko saloje beveik nebuvo, o visi indai būdavo gaminami iš organiniu medžiagų, pvz. bananų lapų. Natūralu, kad jos nebūdavo niekaip rūšiuojamos, o panaudojus išmetamos ir tiek, nes vėliau natūraliai suirdavo ir jokios žalos dėl to nebūdavo. Sparčiai augant turizmui, pradėjo kartu plisti ir daugiau plastiko, o įprotis mesti šiukšles į šoną liko. Ką su tuo daryti? Turėti mintyje prieš kelionę, o atvykus kuo mažiau naudoti plastikinių maišelių, puodelių ar indelių patiems.

8. Paplūdimių iš atvirukų, kurie atrodo lyg Rojus, teks paieškoti

Tiesą sakant, man asmeniškai tai buvo vienas didžiausių nusivylimų, nes prieš atvykstant į salą, visur mačiau nuotraukas su baltu smėliu ir žydru vandenynu. Maniau, kad nedidelėje saloje labai lengvai galėsiu nuvažiuoti ir išsimaudyti ar pasimėgauti saulės voniomis, kai tik užsimanysiu. Apie paplūdimių įvairovę esu rašiusi, bet labai trumpai:

Šiaurėje – juodas smėlis dėl ten esančių ugnikalnių. Užtat vanduo ramus, nebanguota, tinka nardyti;

Vakarai – pereinantis iš juodo į šviesesnį, bet irgi nėra baltas ar šiaip jau labai įspūdingas;

Pietūs (Uluwatu pusiasalis) – uolėti, geltonas smėlis, tinkamas kai kur maudytis, kai kur banglenčių sportui, nemažai gražių barų saulėlydžiui stebėti;

Rytai – juodas smėlis, pereinantis į gelsvą, vietomis balto smėlio paplūdimiai.

9. Rūkoma visur

Balyje, kaip, beje, ir visoje Indonezijoje, rūkoma visur, o cigaretės čia tikrai pigios. Nesistebėkite ir nesiraukykite, kad tuo metu, kai pietaujate kavinėje, šalia Jūsų sėdintis vietinis ar užsienietis peša dūmą. Na kaip… Raukytis, iš tiesų, galima, bet atgal gausite susiraukusią veido miną dėl to, kad Jūs susiraukę, o rūkymas vis tiek tęsis.

10. Jie žino, kad Jūs atvykote dar visai neseniai

Ir tai išduoda ne tik pabalusi oda. Prisiminkite tą jausmą, kai tik atvykę į šalį, į viską žiūrite didelėmis akimis, norisi paliesti nematytus suvenyrus, apžiūrėti juos, tik tarp kitko pasiteirauti „kiek kainuoja“ ir, neduok Dieve, pasimatuoti kokį drabužėlį, nesiruošiant jo pirkti! Ir tada nesistebėkite, kad pusė tų daiktų atsidurs ant Jūsų, o piktą žvilgsnį į Jus nutaikiusi moterėle bandys spausti sakydama „you promissed to come back! You promissed to buy!“. Dar nesistebėkite, kad kas antrame žingnsyje nuolat girdėsite “taxi, motorbaik, masaž!”.

11. Baltasis => turtingas => vaikščiojantis pinigų maišas

Būtent dėl tokio stereotipo nenustebkite, kad turguje, poliklinikoje ar kitur Jūs išgirsite kelis kartus didesnę paslaugos ar prekės kainą, nei išgirstų vietinis. Verta žinoti ir tai, kad lankytinose vietose bilietai yra brangesni turistams, nei vietiniams. Beje, šį dalyką visai suprantu, taip yra ne tik Balyje, taip dažniausiai Valstybė skatina vidinį turizmą, padengdama dalį išlaidų šalies gyventojams. Bet apskritai, Jūs esate baltasis ir dar turistas, taigi turite daug pinigų, taigi vietiniai tiesiai šviesiai taip ir sako „oh… but you are rich..“. Ką su tuo daryti? Skaityti 12-ąjį punktą.

12. Patinka tai ar ne – teks derėtis (nebent Jūs 100 proc. atitinkate punktą nr. 11)

Nes jei nesiderėsite, tai net ir vietiniai nustebs, kas Jums negerai?! Nes jei nesiderėsite, jie pripras ir ateityje nebedarys nuolaidų kitiems keliautojams. Nes jei nesiderėsite, Jūs tiesiog išmesite pinigus į balą ir permokėsite visiškai neracionalias sumas. Ir dar – derėtis galima praktiškai visur, net ir viešbučiuose, jei apsistojate pvz. trims ir daugiau naktų. Na gal tik restoranuose ir kavinėse kainos yra nustatytos ir ten jau niekas nesidera. Praktiškai visur kitur, pamirškite kukliąją Europietiškąją nuolaidą – 25 proc. ir viską „rėžkite“ mažiausiai per pusę.

13. Vanduo iš čiaupo negeriamas

Mums, gyvenantiems Europoje, o ypač Lietuvoje, kur geriamo vandens problemos tikrai nėra, pirmosiomis kelionės dienomis tai gali būti šiek tiek neįprasta. Kadangi šalis yra tropinė, karščio ir saulės čia netrūksta, vandens tikrai norisi. Aš visada su savimi nešiojuosi buteliuką, kuris pagamintas iš saulei atsparaus plastiko, jo tūris labai optimalus ir jį visada galima papildyti. Na o dėl dantų valymo… Aš naudoju vandenį iš čiaupo, juk vis tiek jo nepraryju, o ir šiaip, dar ne tiek gyvenimo visko prisivalgom… 🙂

14. Privatumas suprantamas reliatyviai

Arba dar galima sakyti, nelabai suprantamas. Ne kartą teko būti tokioje situacijoje, kai aš pvz. valgau, sėdžiu, skaitau, kažkur keliauju (ypač viešajame transporte) darau ką nors ir koks vietinis į mane spokso arba dar ir šalia sėdinčiam su pirštu parodo, kad kartu pažiūrėtų (taip, ir čia visiškai neperdėta). Na man atrodo, kad spokso, o jam atrodo, kad jis žiūri į tai, ko niekada anksčiau gyvenime nematė ir tik skiriasi tai, kaip jis tą nuostabą išreiškia. Lietuvoje mes, žinoma, taip atvirai nežiūrėtume, pirštais tikriausiai nerodytume (nors negarantuoju, kokia reakcija būtų, jei koks juodaodis glūdžiam Lietuvos kaime pasirodytų?), o čia žmonės yra atviri – kaip jaučia, taip ir daro 🙂

15. Natūraliai spaustos sultys tokios skanios todėl, kad į jas deda cukraus!

O taip! „Indenesia is sweet“ sako vietiniai, kurie yra pamišę dėl cukraus. Ne kartą mačiau, kaip į arbatos puodelį jie deda mažiausiai porą valgomųjų šaukštų cukraus, nes juk taip skanu! Čia jis neretai dedamas į kavą, arbatą ir taip – į natūralias sultis – pagal nutylėjimą, todėl kai kavinėse užsisakinėsite kokio gėrimo, būtinai perspėkite, kad be cukraus, indonezietiškai tai būtų „tanpa gula“.

16. Grynieji – valdo

Gal ir neatrodo labai didelė bėda, bet… Kai atvyksti, išsikeiti 100 Eur ir turi kišenėje daugiau, nei milijoną, tada supranti, kad pinigai drasko piniginę tiesiogine to žodžio prasme. Ypač pirmomis dienomis tikrai nelengva susigaudyti tarp kupiūrų spalvų bei nulių ir ne kartą yra mane pasiviję iš baro ar kavinės, nes vietoje 20000 IDR palikdavau tik 2000 IDR, ups… Tikrai nepiktybiškai. Verta turėti patogią kelioninę didesnę piniginę ir dar prisiminti, kad labai daug kur kortelės arba nepriima, arba taiko 2-3 proc. atsiskaitymo mokestį.

17. Sveikinu! Jūs staiga tapote įžymybe!

Čia ta prasme… Ta prasme, kad Indonezijos žmonės kažkodėl išskirtinai myli baltaodžius vakariečius ir būtinai nori su jais nusifotografuoti, dažniausiai „selfiuką“. Balis jau šiek tiek apsipratęs, nors atvykę iš kitų salų atostogauti vietiniai, žiūrės į Jus didelėmis akimis. O jei keliausite po kitas salas, būkite pasiruošę – kuo atokesnė sala, tuo didesnis dėmesys Jums, nuolatinis prašymas kartu pasidaryti po 20 „selfiukų“ per dieną ir pan.

18. Peilis tikrai nėra įprastas įrankis vietiniuose „warunguose“ (t.y. kavinėse)

Nors, kaip ir rašiau anksčiau, Balis yra tikrai gana „užturistinta“ sala ir turistams skirtuose restoranuose bei kavinėse, peilis jau nebėra retenybė, bet jei planuojate išbandyti vietinius „warungus“ (kavines), dažniausiai ten rasite šaukštą ir šakutę. Šiek tiek pasitreniravę, priprasite ir bus visai patogu. Balyje rečiau, bet kitose salose gana dažnai išvysite vietinius valgančius tiesiog rankomis. Išbandykite, o kodėl ne? Sakoma, kad taip net ir skaniau 🙂

19. Šunys ir vištos laksto vidury gatvės, o lojimas bei kudakavimas girdėti nuo pat ryto

Balyje šunų yra itin daug, o vištos yra praktiškai kiekvienų namų gyventojos. Ir šunys bei vištos čia tikrai neprirakinti grandinėmis, todėl pamatyti juos lakstančius vidury yra gatvės visiškai normalu. Svarbu tai turėti minty, nes vairuodami, pvz. tamsiu paros metu, ne visada juos taip greitai ir pamatysite, o be to, šunys labai dažnai guli sau ramiai, ilsisi ir net nesiruošia pasitraukti. Saugokime gyvūnėlius ir savo sąžinę 🙂

Na ir žinoma, šunys loja, vištos kudakuoja, o gaidžiai gieda labai daug kur ir labai dažnai per dieną.

20. Balyje anksti temsta

Balyje temsta apie 18.30 19.00 val. ir tai atsitinka gana greitai. Tik žiūri, kad per keliolika minučių jau ir tamsu. Tai buvo vienas iš tų dalykų, kuris mano protui buvo sunkiai suvokiamas. Kaip čia taip, šilta, vasara, o 18.30 jau tamsu? Nes juk Lietuvoje šiluma mums asocijuojasi su vasara, o vasara, atitinkamai, su ilgomis dienomis.  Po kurio laiko pripratau, pradėjau anksčiau keltis, kad ilgiau pabūčiau su šviesa, pradėjau derinti keliones, nes vairuoti tamsoje nėra malonu. Ankstyvą tamsą verta turėti mintyje, nes natūraliai norisi prisiplanuoti ilgą aktyvią dieną, o ji gali tiesiog imti ir pasibaigti kiek anksčiau 🙂

Aš suprantu, kad kai lauki atostogų, kai lauki savo išsvajotosios kelionės, nesinori skaityti ar matyti kažkokios negatyvios informacijos, norisi manyti, kad tai tik šiaip pesimistiškas žmogus bumba. Iš prigimties esu optimistė ir neretai įžvelgiu gerus dalykus net ir ten, kur kiti jų nemato, todėl dalinuosi šia informacija labiau kaip patirtimi, kurią priėmus, visas grožis ir pozityvas tiesiog ateis greičiau 🙂 Sėkmės!