Ubudas (Balis, Indonezija). Ką ten veikčiau ir ko neveikčiau

Ubudas, Balio centrinė dalis. Vieta, kur suvažiuoja visi, ieškantys savęs ir neieškantys mėsos, ieškantys meilės ir bėgantys nuo pabodusios kasdienybės, ieškantys vidinės ramybės ir kartais nebenorintys grįžti į realybę. Jei nežinai atsakymų į sudėtingus gyvenimo klausimus, tau ateitį gali išburti iš bet kurios kūno dalies, o jei atsakymus jau sužinojai, kūno dalis galėsi pasimasažuoti, nes pasiūla ant kiekvieno kampo.

Atvykus į Ubudą, gali apimti dvejopi jausmai. Vieni čia pamato „Palangą“ ir po dienos lekia lauk, kiti užsibūna kelias savaites ir nenori niekur kitur judėti. Man, atvykus čia pirmą kartą, buvo geriau nei Kutoje, bet tikrai nesužavėjo pagrindinės gatvės, pilnos prekeivių, turistų ir kamščių. Nepaisant to, Ubudas yra strategiškai patogioje salos vietoje, t.y. centre, todėl grįždavau į jį vėl ir vėl. Kaskart ten atvažiuodama, pamatydavau vis kažką naujo, kažką kito ir kuo toliau, tuo labiau man pradėjo ten patikti. Dabar nuoširdžiai galiu pasakyti, kad Ubudas, tai magiška vieta, kurios magiją reikia įžvelgti ir prisijaukinti. Daryti tai lėtai ir neskubant…

Miestelis ir jo apylinkės. Jei Ubudui turėčiau kelias dienas, tyrinėčiau jį tiek iš vidaus, tiek ir už jo ribų. Neužsibūčiau pagrindinėse gatvėse (Jl. Monkey forest, Jl. Raya Ubud ir Jl. Hanoman) ir nerčiau į mažas gatveles tarp jų arba kitas, esančias netoliese (Jl. Tirta Tawar, Jl. Suweta, Jl. Gootama, Jl. Bisma ir t.t.). Iš karto išsukusi iš pagrindinių gatvių, aplankyčiau Balio beždžionėles jų miške (ryte ten mažiau žmonių, bet sako, kad ir beždžionėlės aktyvesnės, gal todėl tų žmonių ir mažiau?:)), užsukčiau į Karaliaus pilį, kurioje vakarais vyksta tradiciniai šokiai, ir būtinai nepraleisčiau Ubudo turgaus, kuriame tikrasis turgus vyksta 6 val. ryto, o įsigyti suvenyrus mažesnėmis kainomis geriausia prieš uždarant, t.y. apie 15 val.

Vieną rytą nepatingėčiau atsikelti anksčiau ir kol saulė dar ne tokia kaitri, pasivaikščiočiau pėsčiųjų maršrutu „Campuhan Ridge Walk“ su nuostabiais vaizdais į ryžių laukus ir puikiomis kavinėmis pakeliui. Labai labai pasistengčiau perlipti savo baimes ir išsinuomočiau motorolerį, kuriuo pavažinėčiau po apylinkes „kur akys mato“ maršrutu. Neatstos jokie privatūs vairuotojai ir gidai to jausmo, kai važiuoji išsišiepus nuo puikių vaizdų,  sustoji kada nori ir ramiai sau grožiesi šia akimirka čia ir dabar….

Kitą rytą ir vėl nepatingėčiau atsikelti anksčiau, nes važiuočiau pažiūrėti nuostabaus saulėtekio žymiosiose Tegelalang ryžių terasose, kur tokiu metu nėra nei vieno žmogaus – nei turisto, nei prekeivio. Palaipiojusi bei prabudusi, atsipūsčiau netoliese esančioje kavinėje „Bali Pulina“ ir būtinai paragaučiau vienos brangiausių Pasaulyje kavų, kurią virškina gyvūnėliai „Luwak“. Juk geriau vieną kartą paragauti, nei 100 kartų pasiraukyti 🙂 

Toliau būtinai aplankyčiau netoliese esančias šventyklas „Pura Tirta Empul“ ir „Gunung Kawi“, o šventykloje „Pura Tirta Empul“, turėdama laiko ir nusiteikimo, sudalyvaučiau valymo (purification) ceremonijoje.

Būtinai dieną skirčiau Balio kriokliams, esantiems netoli Ubudo. Nepilna valanda kelio ir galima aplankyti „Tibumana Waterfall“, bet aš pavažiuočiau šiek tiek toliau ir būtinai per pietus, kai saulė virš galvos, aplankyčiau „Tukad Cepung Waterfall“ arba „Green clifs“. Jie kažkuo panašūs, taigi jei laiko nėra labai daug, galima rinktis vieną iš jų (net nežinau, kurį, nes abu yra nuostabūs).

Maistas. O… Valgyčiau jį ir valgyčiau… Juk Balis, o ypač Ubudas yra Dieviškų patiekalų „Meka“. Ubudo turguje nusipirkčiau visko, ką akys mato, ir ragaučiau: papaja, mangas, drakono vaisius, pasifloras, net tie patys bananai ir dar daug daug kitų…

Būdama Indonezijoje būtinai sukaupčiau visą drąsą ir paragaučiau kvapniojo (o gal smardžiojo?) durijaus, kurį dažniausiai dėl jo aitraus kvapo parduoda ir valgo gatvėse. Dėl to paties kvapo, jį draudžiama vežti lėktuvuose bei autobusuose.

Būtinai aplankyčiau kuo daugiau Ubudo restoranų ir nepraleisčiau patiekalų iš tofu sūrio bei „tempeh“, kurie yra nacionaliniai Indonezijos produktai. Jie pagaminti iš sojų pupelių, juose gausu baltymų, o įvairiausiais būdais paruošti jų patiekalai tiesiog privalomi paragauti, nes kitaip nesiskaitys, kad pabuvota Indonezijoje 🙂

Mėgstamiausi restoranai, žinoma, skonio reikalas, bet daugelio (taip pat ir mano) patikrinti ir rekomenduojami yra „Sage“, „Alchemy“, „Down to earth“, „Kismet“, „Fussi bird“ jie visi vaganiško maisto, bet bet… Būtinai verta apsilankyti, nes maistas juose paneigs bet kuriuos mitus, kad veganų virtuvė yra nuobodi.  Ne tik veganiško maisto galima paskanauti ir „Soma“, „Taksu“, „Bali Buda“, „Biah Biah“, “Lotus”, o jaukusis nedidelis, bet labai jaukiai svečius talpinantis „Bale warung“ yra apskritai mano mylima vieta :).

Esu tvirtai įsitikinusi, kad šalies pažinimas yra ne tik vaikščiojimas po vakarietiškam stiliui pritaikytas vietas, bet ir pamatymas truputėlį vietinės realybės, todėl būtinai užsukčiau ir į kokį paprastesnį „Warungą“ (Indonezijoje taip vadinamos vietinės kavinės). Vienas tokių yra „Warung Ijo“. Net stebiuosi, kaip aš vis jį praeidavau tiek kartų, o kai vieną kartą užėjau, lankiausi ten kasdien pietums. Tai nedidelis šeimos verslas, esantis pagrindinėje gatvėje Jl.Raya Ubud, kuriame gaminamas tradicinis indonezietiškas maistas tradiciniu būdu, t.y. bufetas. Geriausia ten eiti pietų metu, apie 12 val., nes vieta yra populiari ne tik tarp vietinių vietinių, bet ir tarp vietinių vakariečių. Kitas gana vietinis ir labai skanų maistą tiekiantis warungas taip ir vadinasi „Warung Local“. Ten maistas užsakomas iš meniu, paragauti įvairiausių karių (troškinių) – privaloma!

O po pietų… Desertas! Pro jį praeiti negalima, nes jis ne tik yra kitoje tos pačios gatvės pusėje, kur ir mylimasis „Warung Ijo“, bet dar ir turi visokių skanumynų, kuriems skrandyje būtinai atsiras vietos. Maža, didelėmis iškabomis nerėkianti, bet užtat tiek skanumynų turinti parduotuvėlė „Tukies“, kurioje ką paragauti ras kiekvienas: jauno kokoso pienas tiesiai iš paties kokoso vos už nepilnus 2 Eur, įvairus kokosiniai, šokoladiniai, bananiniai ir dar visokių skonių desertai ir net veganiški kokosų ledai.

Balietiški masažai ir kitas gėris – žinoma, kad tam skirčiau laiko! Praleidusi daugiau laiko Ubude, supratau, kodėl žmonės čia arba užsibūna, arba grįžta kelis kartus. Atradusi tiek puikių kampelių Ubude, grįžčiau ir aš. Vien jau ką reiškia balietiškas masažas, kai mažiausiai valandai tave „atjungia nuo Pasaulio“ , o po to uždeda sparnus. Valanda tokio masažo prasideda nuo 7-8 Eur. O ką reiškia eiti į pirtį tropikuose, kai lauke ir taip +30?! Taip, Ubude yra pirtis. Ir ką reiškia išėjus iš pirties, mėgautis spalvingu saulėlydžiu panardinus kūną gaiviame baseine…

Būdama šioje unikalioje ir tokioje įvairiapusiškoje saloje, nepraleisčiau progos išbandyti kuo daugiau dalykų: joga, acro joga, įvairios meditacijos ir dar visokiausi užsiemimai „Yoga barn‘e“ (priklausomai nuo sezono, vakarais  būna ir nemokamų užsiėmimų, taigi vien jau nuvykti ir apžiūrėti vietą bei skaniai pavakarieniauti ten esančioje sveiko maisto kavinėje, tikrai rekomenduoju),  indonezietiško maisto gaminimo pamokos, asmeninio sidabro papuošalo pasigaminimas, tradicinis piešimas ant šilko ar kitų audinių (batik), o gal net ir pamatyti vietinį žiniuonį? Ubude net kino teatras yra, kuriame gali užsisakyti nuostabaus maisto, įsipatoginti ant gultų ir mėgautis įvairiausiais filmais kaip namie.

Ir būtinai pasidomėčiau Balio religinėmis šventėmis, kurios čia vyksta labai dažnai. Juk pamatyti, o gal net ir sudalyvauti autentiškose ceremonijose yra unikali patirtis. Populiariausių švenčių sąrašas yra čia, o dar verta nepamiršti, kad kaskart Balyje yra švenčiama ir Mėnulio pilnatis, tada tuo metu vyksta specialios ceremonijos, vietiniai vyksta į šventyklas valyti savo energiją.

Būtinai parsivežčiau dalelę Balio. Taip taip, lauktuvių. Tiek laiko praleidusi tarp kokosų su kokosais, norėčiau jų kvapą ir skonį prisiminti dar ilgai. Pirkčiau natūralius rankų darbo kremus, gryną kokosų aliejų, natūralų muilą, indus bei įrankius, pagamintus iš kokoso ir viską, ką rasčiau pagamintą iš šio nuostabaus riešuto.

Kaip smagu turėti daug draugių! Kodėl? Nes negalėčiau išsirinkti vienos skaros (vadinamojo sarongo), taigi prisipirkčiau jų daug, o visų gi man nereikėtų. Štai tada ir pagelbėtų draugės, juk visi džiaugiasi lauktuvėmis, o dar tokiomis, kurios tinka visur – kaip skara, kaip paplūdimio apsaustas, kaip galvos apdangalas nuo karčios ir net kartais kaip rankšluostis 🙂  Ir skalbk tu jį neskalbus, dėvėk nedėvėjus saulėje ir sūriame jūros vandenyje – nieko nebijo!

Ir kaip draugams nupasakoti Balio dvasią, kai vien nuotraukos viso neperteiks? Pripirkčiau dieviškų kvapų smilkalų bei įvairiausių skonių džiovintų vaisių ir dar būtinai Balio arba žymiųjų „Luwak“ gyvūnėlių kavos!

Ir tada, grįžusi namo, prisiminimų, įspūdžių, išgyvenimų, garsų, skonių, kvapų ir spalvų apsuptyje mes kabėtume kalbėtume kalbėtume…