Vandenynas – galinga jėga

Atsikeliu iš ryto, galvoje vaizdas kaip aš ramiai deginsiuosi ir maudysiuosi tame pačiame jaukiame paplūdimyje, kaip ir vakar – “white sand Beach. Padang bai“. Ateinu – jau prie kranto bangos virš galvos, užlieja praktiškai visą paplūdimį, kartais “praskalauja” pusę vietinių kavinukių. Ir vėl – nieko nesitikėk ir neplanuok. Na ok. Šiaip taip randu vietelę daiktams pasidėti ir mąstau – o tai kaip kiti maudosi, kaip įlipa, ar nebaisu? Nusprendžiu, kad reikia mažiau mąstyti, o imti ir daryti. Bandau po truputį eiti, jaučiu, kaip grįžtančios bangos traukia į vandenį, baisoka, nenoriu taip greitai pulti. Sulaukiu šiek tiek ramesnių bangų, einu toliau. Jau atrodo ateina smagumas, pašokinėju per vieną kitą mažesnę bangą, tik žiūriu, kad ateina didesnė. A! Ką daryt! Bandau išlipti, nespėju, banga mane bloškia per patį jos lūžimo momentą ir su visais smėliais išmeta į krantą kaip kokią silkę. Nubrozdintas šonas, šiek tiek kraujuoja, visur pilna smėlio. Šalia stovi ir šypsosi vaikinukas, tik ką po panašaus peelingo. Abu gūžčiojam – tai kaip gi įeiti giliau, kiti gi maudosi, nardo ir t.t.? Vėl sulaukiam ramesnių bangų ir einam – pavyko! Wow! Jos tokios didelės, smagu, bet ir baisu. Kai matai pareinančią didesnę, bandai pagauti ir paplaukti, tada iš viso nerealus jausmas. Kai matai, kad nespėsi pagauti, neri po ja, nes viršuje lūžtanti dalis gerai užtvoja per veidą ir pamala. Nebegraužia akių kaip prieš tai ir nebebaisu nerti po bangom.

Sunku aprašyti ir perteikti nuotraukose tą jausmą. Net ir dabar rašydama jaučiu, kaip kūnas siūbuoja, o visur laksto šiurpuliukai…. 🙂

Va tokia mane išmetė ir gerai pamalė…

Kai bangos beveik skalauja kojas…

Prie kranto…

Po tokiom jau geriau nerti, nes kitaip gerokai “pataškys”